top of page

Apie narkozes, sedacijas ir Džeko pupas

Grįžtu į tinklaraštį su pasakojimu apie ką tik pasibaugusią mūsų su Dovydu odisėją pas vaikų stomatologę. Taigi pirma – pasakojimas, o pabaigoje – apibendrinimas ir rekomendacijos visiems mums, kartais neryžtingiems tėveliams.

Istorija prasidėjo vieną niūrų rugsėjo rytą, kai nukeliavome pas gydytoją apžiūrėti dantukų, nes pastebėjau kelis pajuodusius ir nutariau nuvesti jaunuolį apžiūrai. Rytas pasitaikė niūrus ne todėl, kad nebuvo saulės, priešingai, ji švytėte švytėjo, tačiau gydytoja per nepilnas dvi minutes sunaikino mano geros mamos pojūtį lyg plaktuku būtų sutrupinusi ledą ir pasėjo nepasitikėjimo savimi sėklas, kurios sudygo taip greitai, kaip stebuklinga Džeko  pupa.

Nuimant visus “kodėl taip įvyko”, “ar tikrai valotės dantis?”, “Pas jį ir dabar prilindę maisto tarpdančiuose”, “nedažnai matau tokią blogą situaciją” ir pan., diagnozė paprasta: “dantukų būklė LABAI BLOGA, kelis tikrai reikės šalinti, kelis pavyks išgelbėti, tikėkimės pieninių gedimas nepasiekęs gilumoje esančių nuolatinių.”

Na tikrai, kaip gi taip apsileidome?! Aplaidumas, blogi genai. Bloga mama…

Pusmetį iki šio vizito “gydėmės” kitoje klinikoje, kuri save pozicionuoja kaip vaikų klinika. Ši “superklinika”, kai pas ją Dovydas ryžtingai nukeliavo pirmojo vizito su skaudančiu dantuku sugebėjo be nuskausminimo gydyti dantį (kaip galima vaiką gydyti be vietinio nuskausminimo!?), tai padaryti ne iki galo, po ko vaikas kelias dienas kankinosi skausmais bet man nieko nesakė, nes nebenorėjo vėl į kliniką, tuomet kankinti vaiką antro vizito metu vėl šalinti plombą ir baigti nepradėtus darbus. Anuomet pranešta, kad visi kiti dantys sveiki. Ar tikrai buvo taip? Nebesvarbu.

Taigi, nupasakotasis rugsėjo vizitas į jau kitą kliniką ir laukiantis gydymas buvo apsunkintas dar ir todėl, kad Dovydas laaaaabai bijojo ir visiškai nenorėjo nieko gydyti. Nei už Lego, nei už mašinas su pultais.

Taigi, sutrupinusi mano pasitikėjimą savimi, ir kaipmat pastebėjusi Dovydo baimes, rekomendacija buvo paprasta – gydyti su pilna narkoze. Valandukė ir dantukai sveiki! Silpnumo akimirkoje pasidaviau, paskyrėme laiką. Dienoms bėgant ir tariantis su klasikiniais daktarais, Tibeto medicinos šalininkais priartėta prie suvokimo, kad nenoriu savo vaikui su pilna narkoze susijusių rizikų. Juk jis ištisus metus teturėjo slogą.

Tuomet užpuoliau bičiulę psichologę Viktoriją. “Ar nebus didelės traumos, jei daugybę kartų vesiu jį bene verkiantį pas daktarę?”. Viktorijos padrąsinimas paskatino ryžtis. Jei vaikas nenorės – jo niekas neprivers išsižioti, taigi prievarta netinkamas žodis. Narkozė vaiko neišmokys nieko, o tik tikėtina apgadins jam sveikatą. O daugybė reikalingų vizitų – tinkamai pateikiant ir paruošiant vaiką, atneš daugybę papildomų verčių.

Taigi, odisėja prasidėjo. Antrojo vizito metu tepavyko padaryti panoraminę nuotrauką. Gydytoja įspėjo, kad jam tikrai psichologiškai labai sunku ir “kitą kartą galite jo pas mane ir nebeatvesti”. Ėmiausi motyvacijos stiprinimo taktikos ir pareiškiau, kad tikiu, kad daktarė yra aukšto lygio profesionalė ir padarys viską ką įmanoma iš savo pusės, o jei jau prigąsdinsim tiek, kad nebenorės – ką padarysi, griebsimės narkozės. Daktarė išsiderėjo tarpinį variantą – sedaciją. Užsirašėme. Namuose ėmiausi studijuoti tą mistinę bet girdėtą sedaciją. Pasirodo ji pasiteisina tik vienam iš dviejų vaikų, ir taip pat turi daugybę šalutinių poveikių. Ir vėl tariau sau ryžtingą NE.

Pamaniau, pakaks paprastos vietinės nejautros.


Odisėja tęsėsi, vaikas pradėdavo jaudintis jau išvakarėse, pakeliui eidavo lėtai kaip vėžlys, virkaudavo, bet šnabždėdavo “labai man sunku, bet vis tiek turiu eiti ir eisiu”, aš drąsindavau, žadėdavau dovanas, ryžtingai palikdavau daktarės kabinete ir už durų medituodavau užsimerkusi siųsdama jam stiprybės.

Po vieno iš sunkiausių apsilankymų (vieną pašalino ir gretimą sutaisė) Dovydas buvo lyg nesavas, žiūrėjo pro šalį, lyg būčiau išdavusi jį. Jausmas nekoks. Džeko pupa kaskart suvešėdavo.

Tačiau ryžtingai tęsėme. Į aštuntą ir devintą vizitus jau keliavo beveik šokinėdamas. Juk vizitai paskutiniai, o gydytoja nustatė ir visa giminė žinoma patvirtino, kad Dovydas – pats ištvermingiausias pacientas pasaulyje.

Štai taip – vietinės nejautros pilnai pakako, neprireikė apsvaiginimo sedacijos būdu, ar pilnos narkozės, nors pastarieji du variantai, žinoma, gydytojams paprastesni. Visuomet maniau, kad nuskausminimo vaistų švirkštą nuo vaiko slepia, tačiau po paskutinio apsilankymo Dovydas pareiškė: “Na ir smagus gi tas švirkštukas su vaistukais. Pšššš, ir nebeskauda.”

Taigi, kokios tos – pakeliui išmoktos pamokos?

  1. Pirma, dantis reikia valytis labai dėmesingai. Dovydas nuo pat antrojo vizito niekada nepamiršta to padaryti ryte ir vakare, skalauja po saldžių užkandžių ir kviečia mane padėti. Išmoko naudotis vieno dantuko šepetėliu ir dantų siūlu.

  2. Antra, jis žino, kad gyvenime pasitaiko kliūčių, kurioms įveikti gali prireikti daugybės ištvermės ir kantrybės.

  3. Trečia, jis suvokia, kad gyvenime būna situacijų, kurias tiesiog turi įveikti ir negali pabėgti (juk be dantų gyventi tikrai sunku), net jei norisi virkauti ir visai nesinori to daryti.

  4. Ketvirta, jo ištvermė, kantrybė ir pasitikėjimas savimi smarkiai padidėjo. Jo vidinis AŠ, charakteris yra daug stipresnis.

  5. Penkta, aš sutrupinau Džeko pupą ir dabar vėl pasitikiu savimi, nes iš blogo išspaudėme ir šį bei tą gero – gyvenimui paruošėme gyvenimu.

Apibendrinant ir padrąsinant

Vienas iš ypatingai kenksmingų šiuolaikinę tėvystę apėmusių virusų – Šiltnamio sindromas – polinkis perdėm saugoti vaikus, visuomet parinkti jiems lengviausią kelią. Daugybę “narkozių” ir “sedacijų”. Labai norisi, išties norisi dažnai rinktis lengviausią, nes taip ramiau, paprasčiau. Iš esmės norisi sukonstruoti šiltnamį.

Tačiau tokia taktika ilgalaikėje perspektyvoje yra kenksminga – vaikai neišmoksta gyvenimo tvarkytis patys. Tėvų darbas, mano manymu, yra ne tik apsaugoti nuo kraštutinių blogių, bet ir išmokti elgtis sudėtingesnėse situacijose, o ne spręsti šias situacijas už juos.

Prieš kelias savaites gavau vienos mamos laišką. Teiravosi kaip turėtų pasielgti. Jos sūnus kartu su darželio auklėtiniais keliauja į žygius, į kuriuos nešasi užkandžių – bananų, obuolių, kartais duonos su sviestu, agurkų ir t.t. ir pan. Skirtingų dalykų po kąsnelį. Laiške perdėtai sauganti mamytė nerimavo, kad jos vaikas, jo paties teigimu negavo banano (pasitenkinti teko kitais užkandžiais). Esą prašė, bet nebuvo išgirstas, ar tai suprastas kitakalbio auklėtojo. Mama teiravosi, kaip jai derėtų pasielgti tokioje situacijoje, nes noras kilo akivaizdus – skųstis ir reikalauti, kad vaikas visuoemt gautų banano. Tai klasikinis Šiltnamio sindromo simptomų atvejis. Jai patariau ir labai tikiuosi, kad tokiose situacijose tėveliai, ruošdami vaikus gyvenimui, pasako ką nors panašaus į:

“Taip jau būna, kartais negauni banano, turi pats jį pasiimti, pasakyti garsiau, aiškiau. Arba tąkart likti be banano, valgyti tik duoną su skaniausiu sviesteliu. Gyvenime visko pasitaiko. Galvok kaip išspręsti.”

Vaikus silpnina ne banano negavimas, bet labiau tai, kaip jis į tai reaguoja. O reakcijų išmoko tėvai. Atsitiktinis banano negavimas ir adekvati tėvų reakcija į tai juos priešingai – stiprina, moko suktis situacijose. Tas pats ir su draugystėmis – visi esame draugiški, tačiau patys galime rinktis su kuo žaisti. Kartais su tavimi nenori žaisti tie, su kuriais nori žaisti tu. Jie neprivalo.

Padėkite vaikams tapti savarankiškais ir adekvačiai reaguoti. Per emocinio lavinimo pamokėles jie gali išmokti tik trupinėlius, lyginant su tuo, kokias galimybes teigia tikras gyvenimas ir jame pasitaikančios situacijos. Nereikia jų organizuoti tyčia. Tereikia pasinaudoti pasitaikančiomis. Išmintingai, švelniai su gausybe meilės, bet suteikti progos lavinti ištvermę, kantrybę, stiprybę. Būkite stiprūs, kai:

  1. Vaikas šiek tiek pavargęs ir negali lipti laiptais.

  2. Mažylis laaaaabai nori saldainio, nors yra sprendimas pirmadieniais jo nevalgyti.

  3. Vaikas klykia vidury parduotuvės, kad nori žaislo.

  4. Vaikas atsisako apsiauti batus pakeliui į lauką.

  5. Vaikas nesusitvarkė žaislų, o jūs žadėjote, kad jie išeis iš namų jei taip nutiks.

  6. Vaikas atsisako išsirinkti vieną iš tik dviejų prieš miegą siūlomų užkandžių.

Ir t.t. ir pan.

Kai kuriose situacijose būkite ryžtingi ir tvirti, apkabinkite, bet į ausį šnabždėkite, kad “taip jau yra”, “toks jau gyvenimas”, “pats sprendi, ar tavo dantukai bus sveiki, ar sugedę”.

Ryžtingumo kalaviju kapokite nepasitikėjimo savimi pupas, kurias tręšia ir puoselėja aplinkinių žvilgsniai, močiulių polinkiai ir vertinimai tam tikrose situacijose.

  1. Mama, kaip įdomu. Močiulė visada gali susukti man blyną, o jūs tai ne.

  2. Todėl kad močiulės darbas tave lepinti, o mūsų darbas – paruošti tave tikram gyvenimui.

P.S. Einu susuksiu blyną… juk kartais net ir mamos lepina.

PP.S. Sekite mano ir komandos naujienas Facebook, Instagram, prisijunkite prie Facebook grupės Vienas vaikas – 7 intelektai.

Šiltai,

Renata Lazdin

Mano knyga “Vienas vaikas – 7 intelektai” – prekyboje jau sausio pabaigoje. Valio!

3 views0 comments

Recent Posts

See All

Comments


bottom of page