top of page

Apie prabangą būti tėvais

Geroji, švytinčioji mama Andrė grąžino pagalvoti apie prabangą būti tėvais. Sakoma, kad vaikai pasiren

ka tėvus, o ne tėvai pasirenka vaikus. Sakoma, kad vaikai išgryniną mūsų esmę (gal aš čia taip sugalvojau?). Sakoma, kad seneliai augindami anūkus patiria daug daugiau malonumo, nei tėvai augindami savo vaikus. Na tikrai – atsiduoti vaikui šimtu procentu, giliai suvokti kaip smarkiai jam reikia paramos ir šilumos pirmus metus, kiek valandų pliko laiko reikia skirti – ne kiekvienas gali sau leisti tokią prabangą – tėvai juk dirba, uždirba, užsiima kitokia savirealizacija. Atsiduoti ne sau, o savo vaikui – didelė prabanga šiais egocentrizmo ir individualizmo laikais.

Tam, kad galėtum mėgautis – turi būti jau atsilinksminęs vakarėliuose, jau pasiekęs finansinę laisvę, jau išmiegojęs, jau priskaitęs knygų, kad galėtum dalintis išmintimi ir tiesiog kurį laiką jų neskaityti, jau atisvartojęs, kad dirbtiniai poreikiai netrukdytų jausti ryšio su gamta, o tuo pačiu ir su vaiko poreikiais ir t.t. ir panašiai.

Sykį senas draugas Žilvinas, vis atidėliojęs tėvystę, jau sulaukęs pirmojo sūnaus sakė: “Jei būčiau žinojęs, kad taip smagu – būčiai seniai susilaukęs vaiko”.Pamenu, kai gimė mano sūnus, sunku buvo suvokti, kad vakarais nebegali gurkšnoti vyno ir žiūrėti filmų. Vakarais – reikia jį maudyti ir supuoti! Tada netyčia radau gerų minčių apie tai, kad – jūsų tampriai praktikuojamo ryšio su vaiku terminas – labai ribotas. Jau dvejų metų vaikas nori viską daryti pats (šiandien liepė man eiti lauk, kad galėtų pats migdytis). Ir kuo tolyn – tuo labiau tolstame, natūraliai ir sveikai tolstame nuo savo vaikų (t.y. jie nuo mūsų) – ir, pažiūrėję į savo tėvus, matyt linkstame vis labiau norėti vaikų dėmesio, kai jie ilgainiui jo nori vis mažiau (nes upė teka tolyn, ji negrįžta). O kai viskas tik prasideda – pykstame, kad mėnesio kūdikėlis nori būti nešiojamas 24/7 ir nenori skirtis net miegoti.

Pamažu pasinėriau į prabangą būti mama. Kartu su vaiku lakstau, šokinėju ant batuto, piešiu, mokausi ir mokinu gestų kalbos, stumdau kaladėles, darau kulversčius ir žaidžiu balsu, lyg mokyčiaus kalbėti (šiandien staugėme vilkais). Na kaip gi smagu! Mokslininkai įrodė – suaugusieji sąmoningai bandantys mąstyti kaip vaikai – staiga virsta kūrybiškais. Kas, mano manymu, tik įrodo, kad suaugusiųjų pasaulis mus dirbtinai įrėmina.

Jau nekantriai laukiu galėsianti kartu mokytis gimnastikos ir kitų pasaulio smagybių. Noriu pažinoti savo vaiką. Todėl dirbu tik nuo pietų (deja, negaliu paskayti, akd būti tik mama man pakaktų, tad visgi dirbu). Man tikrai atrodo logiški dauguma prieraišiosios tėvystės principų. Jie manęs kol kas nė sykio nepavedė. Kaip ir holistinis požiūris į auginimą. Gamtos logikos požiūris.

O ar jūs – leidžiate vaikams prabangą laisvai ir kūrybiškai, meilėje augti, o sau – prabangą būti tėvais? 🙂 Ar rėminate juos į savo poreikių rėmus?

0 views0 comments

Comments


bottom of page