Mano meilė!
Mažai kas žino, kad mano vaikystės-jaunystės svajonė buvo tapti režisiere, o vėliau – šokėja. Muzikos mokykloje baigiau choreografijos kursą, dešimtmetį po to šokau TODES būryje. Iki šiol scena yra mano dvasios stygų virpintoja. Todėl sekmadienį, stebėdama nepaprastą reginį – Suzuki metodo centro jubiliejinį koncertą ir akimis į sceną lydėdama savo sūnų Dovydą ir dešimtis Mažųjų valdų auklėtinių, patyriau tai, ką literatūroje vadiname “širdis tuoj iššoks iš krūtinės”.
Man retai kada pritrūksta žodžių, bet visada jų stokoju, kai tėvai, pirmą kartą girdėdami apie Suzuki metodą klausia, kuo jis skiriasi nuo klasikinės muzikos mokyklos. Galiu metodiškai išvardinti skirtumus, pradžioje taip ir darau. Bet tiksliau būtų klausti:
Ar galime žvaigždę lyginti su žvaigždynu?
Ar galime smilgą lyginti su rožynu?
Esu nepaprastai dėkinga, kad likimas pakankamai anksti leido man sužinoti kas yra Šiniči Suzuki ir atrasti Mokytojas nuo Dievo – Sabiną Kalibataitę ir Jeleną Gliaudelienę. Kiek Dovydo asmenybės raidai davė muzikavimas negaliu nė nusakyti!
Praeitą savaitę mes su Dovydu jau prasilenkėme – nuo šiol man sunku jam padėti muzikuoti, nes dviem rankomis jis klavišus renka sumaniau nei aš.
Koncertą atidarė atliktas Spindulėlis. Jį ne tik atliko mokytojos ir smuikų ansamblis, bet padainavome ir mes – Suzuki metodo centre muzikuojančios Mažųjų valdų mamos su savo mažaisiais.
Sekmadienio koncerto įkarštyje stebėjau dar vieną metodo fenomenalumo įrodymą. Gitarininkų gretose, galvą pasidėjęs ant savo gitaros tyliai kantrybę ugdėsi vienas iš mano mažųjų draugų, kuris neseniai man įteikė pasakiškai mėlynas rožes (nuostabios! ačiū!).
Muzikuoti jis pradėjo vos prieš kelis mėnesius. Scenoje atliko vos kūrinį ar du, bet ilgiau nei pusvalandį išbuvo klausydamas grojančio draugų ansamblio. Jo veidas ištransliavo man dešimtis emocijų. Nuo ekstazės iki nevilties, kad negali judėti. Ar įsivaizduojate kiek kantrybės reikia penkiamečiui tiek laiko išbūti scenoje? Štai didinga Suzuki metodo esmė! Charakteris, pagarba, kantrybė, o ne tik skambesys.
Sveikinu Jeleną ir Sabiną. Reginys nepaprastas. O palinkėjimą pradėsiu iš gana toli.
Kitas mano mažasis bičiulis turi iš pirmo žvilgsnio keistą įprotį.
Sutikusį aš jam sakau: Labas, Dovaldai!
Jis man (ir kitiems suaugusiems) visada atsako: Labas, man keturi metai!
Ech mes, suaugusieji, kodėl visada klausiame vaikų tik apie amžių? Dovaldas yra nutaręs negaišti laiko ir nelaukti klausimo apie amžių – jis pats jį iškart praneša. Bet šįkart aš ne apie Mažojo Princo vis dar neišgirstas rekomendacijas domėtis daugiau nei skaičiais.
Gniaužią kvapą!
Aš apie palinkėjimą. Linkiu, kad dar po penkerių metų Suzuki metodo Lietuvoje, kiekvienas 3-6 metų vaikas atsakydamas į pasveikinimą, net neklaustas įvardintu, kokiu instrumentu jis muzikuoja.
Labas, mažyli!
Labas. Aš smuikuoju!
Tai bent suklestėtų Lietuva!
Taigi – sėkmės ir ačiū! Nuo manęs, pianisto Dovydo ir mano kūdikio Lūnos, kuri kitą dieną po 3 valandų gyvos muzikos pragydo kalbėti neregėtais garsais.
P.S. Foto – Inga Juodytė.
Comments