Šiandien ryte draugei pasakojau apie mūsų kelionę į vaikams ypatingai draugišką Ispanijos Katalonijos regioną. Ir pasakodama dar sykį pastebėjau, kad kelionės nepaprastai praturtina mūsų mažylius. Tad šiame įraše – apie ugdomuosius kelionės aspektus.
Jūra – be konkurencijos
Šįkart surengėme savaitės trukmės Ispanijos Katalonijos žvalgybas. Keturias naktis nakvojome nuostabiajame Sitges kurorte, iš kur tyrinėjome Barseloną bei Taragoną, o dar tiek pat naktų praleidome šiauriau esančioje Žironoje, iš kur žvalgėmės aplinkiniuose kalnų vienuolynuose, Figueres, Cadagues ir kituose nuostabiuose ispaniškuose miesteliuose.
Labai noriu padėkoti Vaidai – jos praktiniai patarimai labai padėjo sėkmingai realizuoti planus ir įveikti iššūkius, kuriuos kelia keliavimas su vaikais.
Dovydas (3 metai) išties jaunuolis išsilavinęs, diplomatiškas, draugiškas, o kelionė visas šias savybes dar labiau išryškino. Pirma, todėl, kad kelionės veikia lyg katalizatorius – pavyzdžiui, Dovydo naudojamas žodynas trečiąją kelionės dieną tiesiog sprogo naujais sakiniais ir žodžiais. Antra, kaip kad rašė Vaida – kelionėse turime daugiausiai laiko vieni kitus stebėti, atrasti.
Paruoškite kelionei. Dovydo paruošimas kelionei vyko keliais garso pasakojimais, kuriuos įrašiau ir sumontavau geras dvi savaites iki kelionės pradžios. Rezultate jis puikiai žinojo, kad, pavyzdžiui, skrydyje reikės prisisegti saugos diržu ir būti kantriam. Atėjus į akvariumą puolė ieškoti baltojo ryklio ir pilvotojo jūrų arkliuko. Prisiminė, kad pirmasis Pablo Picasso ištartas žodis buvo “pieštukas”, o Antonio Gaudi kaip tobulą, pavyzdinę gamtos sukurtą formą nešiodavosi kišenėje kiaušinį.
Įtraukite į procesą. Savarankiškumui ir atsakomybės jausmo didinimui Dovydui paskyriau rūpintis savo kuprinyte (kartais pareigą tekdavo perimti). Ne mažiau svarbus buvo jo įtraukimas į kelionės planavimą – pavyzdžiui, navigacijos konfigūravimą rytais prieš startuojant. Tardavomės ką tądien lankysime, kur pabūsime ilgiau ar kur valgysime. Dovydas padėdavo apsipirkti turguose laikydamas maišelius, paduodamas pinigus prekeiviams ar tiesiog pasisveikindamas (ispaniškai). Rezultate grįžus į butą “savarankiškai” (tai jo pastaruoju metu ypač mėgiamas žodis) vilkdavo (nes neatkėlė nešti) pirkinių maišus į virtuvę, ten uždegdavo šviesą ir viską iškraustydavo kur priklauso.
Nepamirškite raktažodžių. Vaikai yra ypač imlūs terminams ir pavadinimams, ypač kai jie naudojami tikrame kontekste ir jaudinančiomis akimirkomis. Tad negailėkite vaikui pasakojimų apie tai – kur esate, kur keliaujate (Šiaurę, Pietūs ar Rytus), kokiame mieste esate. Dovydas gerai pažino kas yra oro uostas, boingas, navigacija, saugos diržas, Barselona, Ispanija, kruasanas, Dali, Gaudi, kaip žemėlapyje skraidinti žaislinį lėktuvėlį iš Lietuvos į Ispaniją ir t.t. ir panašiai. Negailėkite raktažodžių ir detalių, t.y. ne tiesiog “miestas”, bet “Ispanijos Katalonijos regiono sostinė Barselona”. Apdovanokite vaikus pačiomis smulkiusiomis detalėmis. Jie jas dievina.
Skirkite daug dėmesio. SONY įkūrėjas, knygelės “Kindergarten is too late” autorius Masaru Ibuka mano, kad mažiems vaikams patinka būti namie (neišvykti ilgam arba visai niekur nevykti). Manau, kad mažiems vaikams patinka jaustis saugiai. Dovydui išties sukosi planetos, kai užmigęs Sitges jis pabusdavo Barselonoje prie Sagrada Familia arba atsimerkė akvariume ar P. Picasso muziejuje, o užmigęs Žironoje pabudo tai S.Dali gimtinėje Cadagues arba Nacionaliniame draustinyje 2000 metrų aukštyje. Bet tokią kelioninę tėkmę kompensavo tai, kad kelionėje artimiausi žmonės nedirba, o užsiima vieni kitais. Daug laiko leisdavome apsikabinę, besikutendami ar tiesiog kartu dainuodami.
Atsirinkite vertybes. Tai, kaip keliaujate su vaikais turi didžiulės įtakos tam, kaip mažyliai keliaus užaugę. Kokias vertybes norėtumėte jiems įdiegti? Kelionėje pažintus reiškinius vaikai tobulai įsimena. Mane pačią labai domina kulinarinis paveldas, tad Dovydas puikiai žinojo, kur duoda skanių ispaniškų kepinių ir “tapas” – sumuštinių. Ir bendrai kelionėje jį labiausiai domino žaidimų aikštelės ir kruasanai. Bet ir muziejuose jis rado kai ką “savo” – P.Picasso muziejuje pamatęs paveikslą “Pianinas” puolė ant grindų ir pravedė man grojimo pamokėlę, kokiomis užsiimame Vilniuje su mūsų nuostabiąja mokytoja Sabina Kalibataite. Salvadoro Dali muziejuje nedvejotinai labiausiai susižavėjo skulptūra, kurios kūrimui panaudotas tikras automobilis, kuriame groja muzika ir sėdi manekenai. Gamta, aplinka, jūra, miškai, uolos – taip pat svarbi mūsų kompanijos interesų sritis, tad ir Dovydas imituodamas (juk taip jie mokosi) svajingai žvelgdavo į tolius, noriai dalyvavo alpinizmo pamokėlėje ant molo uolos bei užsispyręs lipo į kalną.
Bendraukite. Tikriausiai svarbiausia sritis – žmonės. Ispanija yra nepaprastai draugiška vaikams. Vienintelė vieta, kur mažylio neleido – keltis į Gaudi Šventosios šeimos bažnyčios bokštą (dėl saugumo). Žaidimų aikštelių čia gausybės, visur kur kavinėse, muziejuose vaikas yra ypatingas lankytojas, kuriam pasirodžius visi nušvinta. Ir vyrai! Vos spėdavau nusisukti – Dovydas jau būdavo kontakte su aplinkoje esančiu žmogumi. Ar tai kirpėja už lango, ar muziejaus apsauga, ar karuselės darbuotoja. Grįžęs Dovydas baisiai skubėjo susitikti su savo ispanų mokytoja ir “paplepėti ispaniškai” bei vis skraidina savo lėktuvėlius į Barseloną.
Prasimanykite vaikiškų pramogų. Naivu tikėtis, kad mažylis ramiai vaikštinės gatvėmis besimėgaudamas architektūra, ar tiesiog ilgai ilgai žiūrėdamas į jūrą. Todėl – ant uolų rengdavome alpinizmo pamokas, parkuose paskirdavome orientacinę užduotį nustumti vėžimėlį iki palmės su papūgomis, parduotuvėje – krauti maistą ir atsiskaitinėti, spausti parkavimo aparatų mygtukus, objektuose paduoti pačiam bilietus, važinėjant gatvėmis – rengėme vėžimėlio drifto lenktynes ir kliūčių apvažiavimą bei vingiavimą, įdomesnėse vietose prašydavome jo ką nors fotografuoti ir t.t. ir panašiai.
Dar mane pozityviai nustebino jaunuolio gebėjimas visur susirasti žaislų. Vežėmės su savimi tik vieną mašinytę, dar vieną nusipirkome sendaikčių turgelyje. Tad Dovydas sėkmingai inventorizuodavo butuose atrastus daiktus ir paversdavo uždaras lauko žvakides – garažais, dekoracinius pagalius – rampomis, krepšelius – servisais, taisydavo atrastą sugedusį laikrodį, katėms pasakodavo apie kelionę, kurią patiria, kraustydavo gėrius į ir iš dėželių…
Stiuardesė paskelbė, kad reikia ruoštis nusileidimui. Vilnius laukė mūsų sugrįžtančių. Dovydas svajingai pasisuko į mane ir žibančiomis akimis paklausė: “Kur toliau skrisime, mama? Gal būtų neblogai turėti vaikišką lagaminėlį…” Pranešiau, kad toliau keliausime traukiniu į Minską.
Gerų kelionių, mieli draugai!
Comments