Vasara! Nepaprastas metas. Tris ilgas atostogų dienas leidome nerūpestingame močiulės ir dieduko pasaulyje. Vos atvykome pajutau tą stiprų vasaros kvapą, kurio taip nedaug yra Vilniuje. Vilniuje jis šmėsteli, o štai užmiesty, ir mano tėvų kieme-sode-darželyje jis toks stiprus, lyg vaikystėje pas močiutę. Jame galėtum atskirti žemuogių ir braškių, džiūstančio šieno, žydinčių rožių, vandens, šlapio žvyro ir visus kitus pokvapius. Ši puokštė kaipmat nuskraidino mane į vaikystę. Vasaros pas mano močiutę būdavo nepaprastos. Būrys kaimynų ir p
usbrolių, užimta močiutė neturėjusi laiko trukdyti tyrinėti. Pievos, miškai, ežerai, uogos, balos, žirniai, žaidimai…
Dar vienas ryškus mano vaikystės prisiminimas – speigiomis žiemomis kūrenta krosnis ir nesibaigiančios valandos spoksojimo į jos magišką ugnį. Laukiant kol močiutė ateis iš tvarto su šiltu pienu. Kiek visko galima prigalvoti stebint ugnį…
Taigi, maloniai atsidaviau prisiminimų prieskoniais nubarstytam savaitgaliui ir iškėliau sau uždavinį – kalbėti lėčiau, vaikščioti lėčiau. Tai netikėtai lėtina minčių eigą, leidžia pailsėti ir pasimėgauti akimirka. O tuo pačiu – stengiausi įsijausti į aplinkinių vaikų polinkius. Jie nepaprasti. Prisimenate kalbėjome apie kraštutinį kūrybiškumą? Vaikai negeba sekti nurodymais (“eik, apsirenk”) ne iš blogos valios kaip mums suaugusiems sykiais atrodo, o todėl, kad jų vidinis variklis nesustoja ir kiekviename žingsnyje generuoja idėjas, aiškinasi, tyrinėja. Tiesiog iš esmės narplioja, įsijaučia į akimirką.
“Vaikai, nebūkite saulėje, ji šiandien labai pikta, pasisaugokime, gausim dar šilumos smūgį”;
“Lipkime iš vandens, reikėtų šiek tiek sušilti”;
“Kur Jūsų kepurės?”
– šias frazes ištariau per savaitgalį kokius po tūkstantį kartų… Jiems nerūpi. Jie kaip pasiutę įsitraukę į savo akimirką, į procesus ir visiškai nesidomi rezultatais. Tai žavinga.
Kitas absoliučiai vaikiškas gebėjimas – atsisakymas priimti neigiamą atsakymą.
Mama, noriu ledų. >>> Šiandien jau vienus valgei. Kitus valgysime rytoj.
Mama, noriu ledų. >>>Jau atsakiau tau į klausimą.
Mama, noriu ledų. >>> Dovydai…
Mama, noriu ledų. >>>Mažyli…
Mama, noriu ledų. >>>??ĄĄ!!!![;’;.,.’;’…….
Mama, noriu ledų. >>>….
Tai iki kvaitulio gali nuvesti. Tai pragaras suaugusiems, kurie nonori arba neturi laiko įsijausti į vaiko pasaulį. Ir rojus galimybėms, kuriuos vaikas turi būdamas mažas.
Dovydą jau kelis kartus sėkmingai ėmiau kartu į šokių treniruotę. 1,5 valandos galėjau netrukdoma mėgautis ne tik pačiais šokiais, bet ir tuo, ką protarpiais išvysdavau tarpdury. O ten keturmetis mobilizavo visas savo kūrybiškumo galias. Man patinka surengti jam tokius išbandymus – išbandymą susirasti ką veikti aplinkoje, kur lyg ir nieko nėra vaikiško, mūsų akimis – nieko įdomaus. Jei aplinkoje būtų žmonių – neabejotinai jis pasirinktų bendravimą. Na bet jei nėra, tai tenka sugalvoti kuo užsiimti. Mačiau jį ant sofos, po sofa, lipant nuo sofos ant kėdės, atgal, ir vėl nuo sofos ant kėdės, atgal. Važinėjant paspirtuku – įprastai, atbulomis, sėdint ant jo, gulint ant jo ir t.t. Galiausiai – pritraukė dėmesį pavirtęs šuniuku. Lėkavo ir inkštė dėmesio. Gavo.
Mano gamta ir atokvėpio oazė yra nedidelis miestas, gamta. Dovyda gamta yra miestas. Jis neretai mieliau kviečia: “Mama, gal nueikime į kokį teatrą, į kokią aikštę pasivaikščioti”. Z kartos vaikas? Pakeisiantis keliolika darbų, keliolika gyvenamųjų vietų? Kai ateis tinkamas amžius, ar jis galės valandų valandas žiūrėti į degančią ugnį ? Ar gebės mėgautis lėtu laiku. Dėsiu daug pastangų, kad įstengtų.
Stebėkite savo vaikus. Išjunkite internetus, kalbėkite lėčiau, vaikščiokite lėčiau. Pagulėkite ant žolės. Stebėkite debesis. Apkabinkite medį. Bent savaitgaliais. Atsiduokite procesui, lyg vaikai. Pamirškite rezultatą. Už lėtesnę, tikresnę, išsamesnę vaikystę pažinime, nuotykiuose, kvepiančiose pievose. Išmokykite šią vasarą savo vaikus ilsėtis.
Commentaires