Šeimos sveikatingumo priežiūrai dažnai atostogaujame duetais. Pagrindinis duetas, žinoma, aš ir vyras. Prie šio dueto išvykimų Lūna jau tiek priprato, kad kaskart išgirdusi raktažodį “skrydis” ar “motociklas” pakelia veidelį ir pasiteirauja: “O mane pas ką nuvešite, kai Jūsų nebus? Pas babą? Ar pas močiulę?”.
Bet šįkart keliavome mudu – Dovydas (10,5 m.) ir aš. Keliavome į žygiavimo kelionę Aukštuosiuose Tartuose. Šiemet savo emocinę būklę stabilizuodavau ilgalaikiais ėjimais Lietuvoje, bet laikui bėgant jų pasidaro per mažai. Tad kalnai su žyma “tinka pradedantiesiems” atrodė pats tas. O prierašas apie nakvynę palapinėse įtikino ir Dovydą, kuris niekada iki šiol palapinėje nebuvo miegojęs (prašau neteisti, jau taisausi).
Prieš kelionę Dovydas nekantravo kaip spragintų kukurūzų puodas.
Panaši nuotaika išliko ir visos kelionės metu. Pasisekė, kad grupėje pasitaikė dar du panašaus amžiaus berniukai, tad aš likau praktiškai viena. Kelionę sunkiai pavadinsi kelione pradedantiesiems, juk gana stačiais takeliais, savo lygumai (ne)treniruotomis pėdutėmis kopdavome ir leisdavomės nuo 5 iki 8 valandų per dieną. Ne savo individualiu, o grupės tempu.
Patyręs žygių vodovas berniukus pasikvietė žygiuoti iškart už jo, o jų mamas ir tėčius nusiuntė į vorelės pabaigą. Ar Dovydas inkštė ir skundėsi? Nei cypt. Susitikdavome tik viršūkalnėje, kur pribėgęs smarkiai apkabindavo ir tyliai pašnabždėdavo: “Mama, laaabaai sunku!” Už glėbio ribų elgėsi bene kaip sklendžiantis erelis. Nes juk draugai ir toks “kietas” žygio vadovas.
Dar fotografuojasi su mama.
Rūpesčiai ten, kur nesimato.
Gaila, kad maudytis griežtai draudžiama
Dovydas po daiktų krūva. Ar matosi?
Nepaprastai šaltas upelis.
Akimirka: “Mama, laaaabai sunku”
Kelionės perliuku tapo paskutinė diena. Pusiaukelėje į eilinę chatą (trobelę viršukalnėje) aš ir keli kiti perkaitę nuo 30 laipsnių karščio žygeivos nutarė nebekopti, o savo tempu grįžti atgal. Dovydui buvo leista pasirinkti, ar kops dar 1,5 val. iki viršukalnės toliau, ar leisis drauge. Kaip manote, ką pasirinko?
Kopti, negalima leistis su mama.
Apibendrinant, aš gavau galimybę pabūti akimirkoje – juk kai žygiuoji, spiginant karščiui, galvoji tik apie kojas, akmenis ir kvėpavimą. O trumpuose stabtelėjimuose tespėji žavėtis kalnais. Tokie proto pailsinimai – visiška būtinybė ir galimybė pakrauti tėviškas baterijas. Tai, sakyčiau, skyrybų prevencija. O pastarųjų aplinkoje tieeeek daug. Per daug. Gal visiems mažamečių tėvams reikėtų per mamadienius dovanoti žygius kalnuose? Apie žygių ir gerų poros santykių sąsajas galėsite plačiau paskaityti mano naujutėlaitėje knygoje, kuri pasieks lentynas dar iki rugsėjo 1 d.
O Dovydui tai turėjo būti ištvermės praktikumas. O gavosi kažkokia beveik lengva pramogėlė. “Nei sunku, nei lengva”, – kaip pats įvertino. Tai kur dar mankštinti jo lyderystės ir ištvermės raumenis?! Alpėse? Teks bandyti. Minecraft tai tikrai netinka.
Visuose takuose sutikdavome šeimų su mažamečiais vaikais. Kas džiaugėsi, kas raukėsi, kas verkė, bet vietiniams kalniečiams, rodos, nė motais tie jų prieštaravimai. Tempia į viršukalnes ir tiek žinių. Prisimenant, kad bet kuris šešiametis gali būti įvaldęs jau bet kurią sporto šaką, supranti, kad mūsų vaikų pavidalas tėra mūsų nustatytų ribų ir galimybių atspindys. Ką atspindi Jūsų vaikai?
Kalbant apie ikimokyklinio amžiaus vaikus – žygiavimas labiau nei sveikintinas. Vaikų daželyje Mažųjų valdos žygiuojame. Ir kuo arčiau darželio vartų įprastomis dienomis atvežate vaikus automobiliais, tuo daugiau patariu žygiuoti. Tik tuos žygius patartina praskaidrinti tarpinėmis stotelėmis, dainomis, užkandžiais, stačiomis įkalnėmis (kurių gausu net Vingio parke) ir pauzėmis laisvai patyrinėti. Juk mažametis ne 10-metis, kuriam jau tiesiog gali pranešti, kad teks kopti. Mažyliai net laiko perspektyvą menkai tesupranta. Jie visuomet yra čia ir dabar. Jei jie pavargsta, tai jie 100 procentų yra panirę į savo nuovargį ir tik stiprus motyvas gali juos vėl pajudinti (pvz. užkandis stotelėje) ir tai ne visuomet.
Jei iki tų kalnų nereikėtų taaaaaip ilgai važiuoti – kopčiau dažniau. Vardan tėviškos baterijos pakrovimo. Rekomenduoju.
O dabar jau kraunamės palapines porai dienų į festivalį Masters of Calm, kur ir dvi paskaitas pravesiu ir pasimėgausiu kitų vedamomis. Susitikime.
P.S. grįžęs Dovydas (visai neskatintas) ėmėsi verslo plano rašymo. Kalnai matyt turėjo ir netiesioginio poveikio intelektui.
PP.S. Kol keliavome, Lūna liko su tėčiu ir, kaip tyčia, ėmė karščiuoti. Tad kol aš kroviausi baterijas, vyras savas gerokai nudrenavo trijų bemiegių naktelių pagalba. Ne mažesnis ištvermės išbandymas. Ačiū, Arvydai. Tu nuostabus.
Bình luận