Pastaruoju metu išgirdau daug klausimų, apie tai, kaip įvertinti, ar ankstyvasis ugdymas duoda rezultatų. Kaip pastebėti, kad “jau”? Jei dar nerodo, kur drambliukas, ar tikrai jau žino kur drambliukas? Pamaniau, kad ši tema verta atskiro įrašo, nes diskusijos apie pustuštumą ir puspilnumą – niekuomet nesibaigia.

Pirma. Yra įvairiausių priežasčių, kodėl vaikelis “nerodo” ugdymo rezultato tiesiogiai. Galbūt jis dar nekalba. Galbūt dar neištaria tiesioginio rezultato. Galbūt jaučia Jūsų spaudimą ir nenori. Galbūt jam ne ta nuotaika. Galbūt jis nori su Jumis pajuokauti. Gal jam pabodo šimtąjį kartą rodyti, kur yra drambliukas. Geriau papasakokite jam apie straubliuką.
Antra. Atskirkime sensoriką ir motoriką. Tam, kad vaikelis pradėtų rodyti kokius nors rezultatus – jis privalo daug sukaupti. Tam, kad suvoktų, jam reikia daug sužinoti (turėti ką suvokti). Suvokimą aš lyginu su grandine – iki jai susijungiant ir atsitinkant “Bingo!” stebuklui – privalo susiformuoti grandinės detalės.
Trečia. Intelektas vystosi (smegenys yra itin plastiškos/ greitai mokomasi) pirmuosius šešerius metus, maža to kuo arčiau gimimo, tuo vaikelis mokosi greičiau. Plius: intelektas vystosi priklausomai nuo patirties (praktikos) ir tik jos! Todėl: kuo daugiau įvairiausios patirties, tuo geriau vystosi vaikelio intelektas.
Apibendrinant. Bet kas, ką veikiate, užtikrina vaikeliui yra gerą intelekto mankštą, kiekvienas mažytis veiksmas prisideda prie smegenų lavėjimo. Kiekvienas! Jei, pavyzdžiui, mokotės prancūzų kalbos – geriausiu atveju, vaikas ją išmoks ir galės nevaržomai Paryžiuje užsisakyti kruasanų. O blogiausiu atveju, jei mesite mokytis tą kalbą, vaiko lingvistinis intelektas bus gavęs puikios praktikos ir patirties ir bet kurios kitos kalbos mokymasis seksis lengvai. Kaip Jums tokia nepamatuojama išdava? O kas bus, jei prancūzų kalbos nesimokysite? Nieko.
Kitaip tariant: tai, kad nematote tiesioginio rezultato, dar nereiškia, kad jokio rezultato nėra. Dar kitaip tariant – jei vaikelis nerodo drambliuko – dar nereiškia, kad jis nežino, kur drambliukas yra.
Patvirtinu, kad vaikelio intelekto lavinimas yra nematoma investicija. Niekas neišduoda net jos būsimos grąžos galimumą įrodančios “obligacijos”. Ji reikalauja daug tikėjimo, stiprios motyvacijos ir daug darbo, nes vien pilnavertis interaktyvumas prasideda tik link antrojo gimtadienio. Ankstyvasis ugdymas – ne silpniesiems.
Bet būsiu griežta ir žinosiu – pustuštė stiklinė visuomet atrodo tinginiams, kuriems yra patogiau išsidrėbti ant sofos ir stumti laiką iki vaiko išėjimo į darželį, mokyklą ar kitą įstaigą, kuri neva pasirūpins jo ateitimi.
Naujausios kompromisinių teiginių paieškos išdavė štai tokį teiginį (pastebiu, kad įtikina daugelį tėvų): genai turi įtakos, tačiau praktika (jos pobūdis) yra tai, kas leidžia vieniems genams pasireikšti, o kitiems – likti užmarštyje. Kompozitorių šeimos vaikis užaugęs angliakasio šeimoje – netaps kompozitoriumi.
Ir pabaigai – kaip atskirti ar vaikas yra intelektualus? Pažvelkite jam į akis. Nesvarbu, kokio vaikelis amžiaus. Atkreipkite dėmesį, kaip jis bendrauja. Kaip sprendžia konfliktus. Kaip suklusta išgirdęs ar pamatęs naujovę. Kaip juokauja ar iš ko juokiasi. Kaip eksperimentuoja su naujais daiktais. Ir taip toliau, ir panašiai.
Aš už tikėjimą intelektualiais vaikais. Nesvarbu – rodo jie kur drambliukas ar ne. “I punto!” – kaip sako sūnelis Dovydas (ispaniškai – ir taškas!).
Commentaires