Ramybės kupinos mamos Ramintos prašymu pakalbėkime apie mažus vaikus ir televiziją. Drybsojimas prie televizoriaus netyčiom pakliuvo į poilsių sąrašą ankstesniame įraše. Kaip gi taip?
Pripažinkime, būti gerais tėvais – niekada nepavargti, visuomet užimti savo kūdikius, pabusti kartu su jais, nueiti šimtus tūkstančių žingsnių su savo lauke sveikatos tikslais miegančiais kūdikėliais, dešimtis tūkstančių metrų kartu su savo dvimečiais – kova už išlikimą. Indigo vaikai yra puikūs, nuostabūs ir jie – jie varo mus nuo kojų. O sykiais, tiesiog pakliūname į situacijas, kuriose reikia IT pagalbos – ligoninė, poreikis skubiai susiruošti, poliklinikos laukiamasis, ilga kelionė link jūros, skrydis arba tiesiog noras bent pagulėti užsimerkus po bemiegės nakties.
Tuomet imamės priemonių – leidžiame sau (jiems) filmukus, žaidimus iPhonuose, iPaduose ir kituose stebuklinguose prietaisėliuose. Edukacija? Gal. Bet… bet keli dalykai lemia mano priešiškumą IT ekranams kūdikių kontekste ir kelia kaltės jausmą, kai visgi į juos žiūrime (net jei jį šiek tiek sumažina tai, kad žiūrime Mezzo, ar Discovery, ar pan.).
Pirma: vaikelis nemirksi.
Antra: vaikelis demobilizuojasi, kas yra iš esmės prieš jo prigimtį – jei vaikas nemiega – jis juda. Kai stebi ekraną – nejuda.
Trečia: pažiūrėjus daugiau filmukų vaikas darosi ženkliai nervingesnis. Ženkliai! Atkreipkite dėmesį į jų išraiškas, kai jie spokso į ekraną.
Ketvirta: nutraukus IT etapą (pasveikus, grįžus iš ligoninės) kyla tiesiog akivaizdi abstinencija.
Penkta ir, man rodos svarbiausia. Vaikas mato blogą modelį – gyvenime niekas taip greitai nevyksta kaip sumontuotoje TV kadruotėje. Atstumai gyvenime ilgesni, pastangų įdėti į veiksmus reikia daug daugiau. O vaikai juk to skirtumo – nesupranta. Ir tai – tiesiausias kelias į pirmasias psichozes.
Beje, galime sakyti, kad vaikas mokosi kalbos, vaizdų ir pažinti naujus dalykus, bet tiesa ta, kad mokytis iš TV ekrano ir mokytis iš gyvų žmonių – du iš esmės skirtingi efektyvumo prasme užsiėmimai. Apie tai informacijos turėtų būti kažkur čia. Plius – vaikus žavi pirmiausiai pati technologija, o ne jos turinys.
Pozityvi mokslinė išvestinė. Na bet čia pat reikia pastebėti, kad būtent televizija padėjo mokslininkams suprasti, kad kūdikiai gali skaityti – vaikai neįtikėtinai anksti pradeda pažinti prekių ženklus. Coca-cola, McDonalds ir t.t. – jiems nesudaro sunkumų. Kodėl? Todėl, kad būtent reklamose vaikas girdi labai labai aiškius žodžius ir mato labai labai didelius užrašus. Būtent todėl juos keri reklama. Dar labiau nei bet koks kitas turinys. Reklama jiems – daug suprantamesnė.
Lingvistinis vaiko genijus sugeba atsekti žodžių reikšmes iš jam sunkiai įkandamo suaugusiųjų žodžių srauto. Kai įsigilini – tai neįtikėtina! O jei viskas pateikiama taip pat aiškiai kaip reklamose? Būtent! Vaikas išmoksta reikšmes ženkliai – ženkliai greičiau! Pvz. rodote bananą ir sakote “Bananas! Bananas?! Banaaanas!!!!”. Ne, mes paprastai sakome vaikams: “Mielasis, tai toks vaisius, kuris yra geltonas ir skanus, ir jį mėgsta beždžionės”. Kūdikis galvoja – “Ką reiškia vaisius? Ką reiškia geltonas? Kas tokios tos beždžionės?” Tokiu būdu užtrunkame papildomą pusmetį prieš susikalbant su savo atžalėle. Šiaip jau – patartina naudoti abu – pasakyti aiškiai, tik vieną žodį skirtingom intonacijos ir toliau paplėtoti – lai mokosi ir leidžia realizuotis savo genijui. 🙂 (pagal tą patį principą vaikams rekomenduojama duoti klausyti visko – o ne tik suprimityvintų vaikiškų dainų).
Beje, būtent dėl aiškumo kriterijaus kūdikiai greičiau išmoksta skaityti, o ne suprasti šnekamąją kalbą – rašoma visada taip pat, o kalbama su tūkstančiais garsinių konotacijų.
Dovanokime savo atžaloms realybę.
Mano mielasis mažylis žiūrėjo su draugais čempionatą. Ir ką galvojate – dabar kai tik pamato kur nors krepšinio kamuolį – pradeda šaukti “Davaj! davaj! davaj!”. Ir gėda ir labai juokinga. 🙂
P.S. žinoma, žinoma, kad gerai paieškoję rasite argumentų už, bet juk negali TV ir IT industrija nesirūpinti savo ateitimi, tiesa? 🙂
Comments