top of page

Kišenpinigiams sakau ne. Ar atspėsite kodėl?

Dovydui jau daugiau nei 11 metų. Ir jis nežino, kas yra kišenpinigiai. Kodėl laikausi tokios griežtos pozicijos?

Kažkada seniai seniai, rodos trečiame bakalauro kurse, eilinį kartą atvykau savaitgaliui į namus ir eilinį kartą papasakojau tėčiui kam man reikia pinigų. Tėtis (verslininkas) išklausė. Tuomet padavė pinigų maistui, o visam kitam pasakė neduosiąs. Gana. Pykau gerą mėnesį, o tuomet susiradau savo pirmąjį samdomą darbą.

Žvelgdama atgal suprantu, kad tik šiam momentui ir galiu būti dėkinga už savo dabartinę finansinę laisvę. Tai buvo pirmasis iš dviejų samdomų darbų. Po to sekė tik mano pačios verslo iniciatyvų vystymas ir savo srities paieškos. 7 intelektų judėjimui šį rudenį sukanka 10 metų. Mano darbo valandų ir atostogų dienų kiekį nustato ne darbdarvys ar darbo kodeksas, o aš pati. (Suminis metinis darbo valandų kiekis pastebimai viršija vieną etatą, bet grafiką nustatyti gali pats). Šios laisvės ir siekiau. Noriu, kad mano vaikai taip pat turėtų laisvę rinktis.

Teigiama, kad kišenpinigiai padeda išmokti tvarkytis su pinigais. Pinigai, kuriuos kažkas kitas duoda yra ne pinigai, o dovana. Dovanoti pinigai niekuomet neišmokys pinigų logikos. Su vaikais laikausi šių praktinių taisyklių – galbūt ir Jūs pasisemsite:

  1. Tėvų darbas yra aprūpinti vaikus būtiniausiai dalykais. Ar aprūpinti kitais – jau jų pomėgio ir noro reikalas. Kažko labai nori – užsidirbk ir nusipirk.

  2. Vaikams visada pabrėžiame, kad perkame ką nors, nes norime. Ir pabrėžtinai priduriame, kad kai nenorėsime, tai ir nepirksime. Bet kai turi savo pinigų – visada pats sprendi, kaip juos panaudoti.

  3. Dovydui kuriu erdvę pinigų uždirbti. Niekada nemokame jam už pareigas namuose. Bet kartais pasiūlome per sunkių vaiko amžiui darbų, kuriuos jis gali pasirinkti atlikti už pinigus. Niekada nemokame visos sumos arba visai nemokame, jei darbas padarytas bet kaip.

  4. Kai kuriuos norus panaudoju motyvacijai pastiprinti. Papasakosiu pavyzdį. Sutikime, kad šiuolaikiniai vaikai nori modernių telefonų. Ir man sunku atsisakyti tokį vaikui nupirkti. Nes juk “visi turi” ir “negi gaila”. Bet manau, kad duoti juos vaikams dovanų – silpnina jų charakterį. Tad, pavyzdžiui, Dovydas šiemet savo iPhone gavo už tai, kad per vienerius mokslo metus išmoko visus vienos Suzuki knygos kūrinius ir surengė rečitalį. Susitarėme spalio mėnesį. Rečitalis įvyko gegužės gale.

  5. Kalbamės apie aktyvus ir pasyvus. Apie tai, kas yra samdomas darbas, kas yra verslas, kas yra investavimas. Kokios rizikos ir malonumai susiję su kiekvienu. Kalbamės apie daiktus – ar išvis jų reikia? Ar pastanga uždirbti pinigus buvo verta? Juk dažniausiai džiaugiamasi trumpai.

  6. Kartais kažkokiai pramogai ar daikteliui “susimetame”, t.y. pusę sumos padengia tėvai, o pusę – Dovydas.

Taigi, lepinu savo vaikus ir dažnai. Gal net per dažnai. Bet tuo pačiu padedu suprasti, kas yra finansinė priklausomybė ir nepriklausomybė.

O kokios taisyklės galioja Jūsų namuose?

P.S. Leisdami vaikams laisvai žaisti – pavyzdžiui, kasti duobę – leidžiame įgyvendinti miniprojektą. O taip stipriname charakterį, valingumą, verslumą ateičiai.

2 views0 comments

Comments


bottom of page