top of page

Laisvas žaidimas ar koordinuotas? Abu! Dar pavyzdys ir akomponavimas!


IMG_6026

Pavyzdžio rodymas – galinga mokymo forma!


Puikus rašinys Bernardinuose apie laisvą žaidimą su lavinamaisiais (universaliais) žaislais arba tiesiog – gamtinėmis ir ne priemonėmis (apie tai būta kelių žodžių čia). Pats laikas ir čia pasisakyti apie mokymosi formas. Mano galvoje yra išsigryninę visi keturi vaiko mokymo(si) būdai. Ir aš linkusi tikėti kiekvieno iš jo būtinumu ir galia. T.y. kokybiškame vaiko gyvenime būtina subalansuoti visus šiuos būdus.

1 mokymo(si) forma. Proaktyvus vaiko įtraukimas į veiklą. Mamos, tėčio ar mokytojos organizuojama veikla. Čia suaugusiojo vaidmuo būti katalizatoriumi ir organizatoriumi. Siekiant duoti vaikui visą spektrą temų, žinių, kompetencijų – moderuojamas žaidimas yra itin svarbus.

2 mokymo(si) forma. Laisvas, savarankiškas žaidimas. Tėvų darbas – aprūpinti priemonėmis, kurios lyg netyčia atsiranda aplinkoje ir žinoma, palaikyti sykiais dalyvaujant. Šioje kategorijoje galima išskirti papildomas formas – laisvas žaidimas vienumoje, kartu su kitais vaikais, kartu su suaugusiuoju. Ir žinoma – lauke, gamtoje. Natūralistiniam intelektui (H.Gartnerio pasiūlytas vėliau nei pirmieji septyni) lavėti.

3 mokymo(si) forma. Pavyzdys. Mama, tėtis tiesiog veikia ką nors, rodo pavyzdį, o vaikutis norėdamas jungiasi tuoj pat, arba – atkartoja veiksmą ateityje. Kiekvienoje šeimoje savo vertybės. Aš stengiuosi skaityti, piešti, pabūti ramybėje, mankštintis, gaminti, tvarkytis ir daryti kitus paprastus bet svarbius dalykus matant sūnui. Ne mažiau svarbu padėti vaikui pamatyti ir išorinius pavyzdžius – aistringus savo srities specialistus, menininkus, muzikantus, mokslininkus.

4 mokymo(si) forma. Pavadinkime ją akomponavimu. Vystymosi grafikai neegzistuoja. Vaikas pats puikiai parodo savo domėjimosi sritį. Tėvų darbas – akomponuoti padedant gilinti ir mokyti(s) būtent tos srities, kuri mažajam genijui atrodo pati pati svarbiausia konkrečiu momentu. Pradedant nuo nuoširdaus komentaro ir išsamaus atsakymo į užduodamus klausimus (kol mažylis nekalba jis tiesiog pirštais rodo, apie ką nori sužinoti).

Akomponavimo pavyzdys I. Dovydas: Mama, kur pakliūna saločikės? Mama: Į skrandį, tada į plonąją žarną <…>. Ar nori paklausyti kaip gurgia mano skrandis? (o leidę paklausyti ir paklausę atgal, bėgam užsakyti virškinimo sistemos plakato).

Akomponavimo pavyzdys II. Dovydas: Mama, sugalvojau receptą! Imame miltų, pamaišom pamaišom, tada dar ką nors. Prieskonių kokių nors ir viskas – valgome. Paklius į skrandį. Mama: fantastika! Einam išrinksim prieskonius. Ir užrašysim receptą į šeimos receptų knygą (dar šį tą vakare pagaminome iš Oliverio receptų knygos).

Mieli skaitytojai, žinau, kad daugelis iš Jūsų klausia, bet aš negaliu surašyti kiek procentų, kurios veiklos turėtų būti vaiko “racione”, nes kiekvienam vaikui – savo etapas ir savo paskirtis žemėje. Be to kiekvienos šeimos grafikas – savotiškas. Bet man rodos reikėtų subalansuoti visus. Laisvo žaidimo reikia daug. Bet nepadauginti, nes tokiu būdu lyg viskas paliekama savieigai. Daiktai juk nusibosta per 1,5 minutės. Toliau – ne iš gero gyvenimo yra naudojami (hiperbolizuoju, žinoma). Aktyvaus mokymo nepadauginti, nes vaikai virsta vien žiūrovais, performanso stebėtojais, o ne kūrėjais. Pavyzdžio reikia daug. Gero. Akomponavimo – daug, bet subtilaus, nepereinant prie pirmosios formos.

Beje, pasidalinsiu atradimu, kad kartais vaikai užsiima tam tikrais dalykais tik su tam tikrais žmonėmis. Pvz. Dovydas su manimi atsisako užsiimti visokiais uždavinių lapais, o su savo teta tuo tarpu – mielai tai daro!

Mokymo(si) formas reguliuoja ir gyvenimas. Vasaros laike ir kai esate labai užsiėmę ar tiesiog pervargę darbe – atsiranda daugiau laisvo žaidimo. Žiemos metu, auginant vaikutį namuose (be darželio) – daugiau proaktyvaus mokymo ir t.t.

Humanistinės pedagogikos praktikai sako, kad kai kurių dalykų konkretiems vaikams visiškai nereikia. Esą tai net gali sukliudyti vaikui atrasti savo gyvenimo misiją. Na žinoma, neverskime. Bet, sakyčiau, diplomatiškai vis pasiūlykime gerų žinių. Nes jei nesiūlysime – iš kur sužinos?

Matyt būčiau populiaresnė jei pasakyčiau, kad vaikui per dieną pakanka keliolikos minučių aktyvaus mokymo (pirmosios formos). Bet man svarbu ne populiarumas, o tiesa (gal dar neišgaravo jaunatviškas maksimalizmas?). Joks tėvas ir jokia mama nėra pajėgūs atskleisti maksimalių kiekvieno vaiko galimybių. Susitaikykim. Jie gali daug daug daug daug daug daugiau nei tiek kiek duodame mes net ir labai labai labai labai besistengdami. T.y. skirdami vaiko mokymui tik keliolika minučių – atimate iš jo daug galimybių. Nors ši pozicija ir patogi skubančiame pasaulyje.

O svarbiausia, nepamirškime:

  1. Efektyvus mokymasis vyksta naudojant visus pojūčius ir veikimą. Uostykime, ragaukime, žiūrėkime, klausykimės, lieskime ir darykime/veikime/imituokime.

  2. Žinant, kad judesys vaikui yra esmė (virš visko) – mobilizuokite žinias (apkarstykite medį, duokite nešioti iš kambario į kambarį metodinę medžiagą, mokykitės eilėraščio eidami gatve ir t.t. Šokiai – taip pat puikiai veikia.

  3. Suvokime pirmųjų metų svarbą. Pirmųjų 2000 dienų.

Be to:

  1. Leiskime vaikams išnaudoti vaikystę. Vaikystės esmė – pažinti, mokytis.

  2. Vaikai jau gyvena. Sakyčiau – įdomiausią etapą gyvenime. Tai nėra pasiruošimas gyvenimui kaip įprasta manyti.

0 views0 comments

コメント


bottom of page