Šiandien mano dieną iki ašarų praskaidrino Vaido Arvasevičiaus tekstas apie vaiko esmę. Dalinuosi pagalvojimais.
Jei šiandien paklaustumėte, kokia yra vaiko esmė, kas yra vaikas, sakyčiau, kad:
Vaikas yra grynas pasitikėjimas ir meilė. Nes žiūri į mus didžiulėmis atviromis akimis ir mokosi visko iš eilės.
Vaikas yra grynas mokslininkas. Nes gali išmokti visko iš eilės. Tūkstančius kartų greičiau už mus.
Vaikas yra gryna laisvė ir kūrybiškumas. Nes nežino taisyklių ir stereotipų, elgiasi pagal gamtos dėsnius ir širdies šauksmus.
Vaikas yra grynas pasitikėjimas ir meilė. Todėl tėvystė yra tarnystė – bet tarnystė ne savo interesams, o vaiko. Ir tai nereiškia savęs paaukojimą, tai reiškia tobulėjimą. Kadaise draugė mane, tuo metu dar nė nesumaniusią atidaryti kūdikių akademijos, su mažutėliu Dovydu ant rankų nuramino: “Juk vaikai gyvena su mumis, o ne mes su jais”. Tokiu būdu lyg pateisindama kai kuriuos savanaudiškus mūsų aptarinėtus sprendimus. Ir šiandien galiu užtikrintai pasakyti, kad ji klydo.
Vaikas yra tyras upelis, jo greitį ir vandens sudėtį nulemia tai, per kokį paviršių jis nuteka, kokio lietaus yra praturtinamas. Vaikas yra baltas lapas ir tėvai jį piešia. Kas gali užtikrintai pasakyti, kad neformuoja vaiko pagal savo įsivaizdavimą, o tik leidžia jam skleistis savo tempu ir savo kryptimi? (Nežinau, ar jau esu rekomendavusi, bet kiekvienas iš tėvų praturtėtų perskaitęs Alice Miller Apdovanotojo vaiko drama.)
Vaikas yra grynas mokslininkas. Todėl tėvų pareiga – saugoti mažąjį mokslininką nuo informacinio šlamšto ir užtikrinti (pasi)tikėjimą ir pasitenkinimą savimi, savo sprendimais, savo eksperimentais. Kai mano sūnus užlipa ant svarstyklių ir klausia: “Mama, kiek aš sveriu?”, aš atsakau: “XX kilogramų. Pats tas”. Aktyviai vengiu televizijos, reklamos, žurnalų ir visokių kitokių šiukšlių (vis tiek atsitiktinai pasitaiko). Nes jaučiu pareigą apsaugoti jį nuo žiaurumo, egoizmo (ir tai niekuo nesusiję su natūraliu nenoru dalintis žaislais, kurį palaikau), smurto, pigios muzikos, beverčių patirčių. Niekuomet nelyginu savo vaiko su neegzistuojančiais “gerais vaikais”. Niekuomet nevertinų jo pasiekimų pagal savo lūkestį, juk mūsuose taip įprasta painioti “blogą” elgesį su mums, suaugusiems nepatogiu elgesiu.
Ir kad jau vaikai tiek daug mokosi (gali išmokti daugiau nei mes jiems leidžiame, net ir labai besistengdami) – pasirūpinkime kokybiškais informacijos šaltiniais ir kokybiška draugija.
Vaikas yra gryna laisvė ir kūrybiškumas. Todėl tėvų misija – užtikrinti vaikui galimybę laisvai veikti. Veikti dabar. Nelaukiant kol išauš tas suaugusiojo pasaulis. Kai sūnus nori atsegti ir vėl užsegti visas mano palto sagas – kantriai laukiu (nėra lengva!). Kai sūnus nori pats įlipti į automobilinę kėdutę ir tai perskirsto mūsų laiką taip, kad galiausiai vėluojame – kantriai laukiu (nėra lengva!), ir suspaudusi lūpas laikau galvoje skambantį “pavėluosime!”. Ne visada išlaikau. Kai sūnui kas nors sako “Kai užaugsi – bus xxxxx”, skubu papildyti, kad dabar viskas puikiai ir kai užaugsi viskas bus puikiausiai.
Kai akademijoje mamos ir tėčiai manęs kasdien klausia: “Kaip vaikui pasakyti “negalima”, kai “negalima” sakyti negalima?“, klausiu, ar išties tie draudimai būtini? Pertvarkykite namus, susitaikykite su tuo, kad vaikutis vis tiek anksčiau ar vėliau išterlios sieną, kad ir koks protingas būtų. Kai vaikas nutaria šokinėti nuo spintelių/sofų/lovų/spintų – paplokite, paklokite ir prisijunkite. Pagalvokite, kurie draudimai būtini vaikui, o kurie – tik Jums.
Keistis yra be galo sunku, o juk mūsų tėvų karta (o atitinkamai ir mes patys) esame iš tų, kurie užtikrintai žino, kaip surėdytas pasaulis ir turbūt todėl nuolat giria vaikus už… paklusnumą. Augo augo vaikelis ir išmoko būti paklusnus. Ką jis pasieks ir kaip gyvens laisvėje? Kam paklus?
Kadaise mano kalboje prigijo posakis: “Kaip pasakysi, Dovydai.” Ir, o netikėtas rezultate, dabar Dovydas neretai sako: “Kaip pasakysi, mama”. Galbūt todėl, kad gerbiau jo pasirinkimus. Dabar jis gerbia ir manuosius. Ne visuomet, žinoma. Bet jam matyt taip būtina formuojant save patį, pamažu atsiskiriant nuo manęs.
Galiu lažintis, kad net jei be galo stengiamės save kontroliuoti ir leisti vaikams augti saugioje, sąmoningoje laisvėje, vis tiek dalinai pakoreguojame juos pagal save. Bet jei visai nesistengiame?
Ir kai akademijoje planuojame vaikelio ugdymą – stengiamės išplėsti jo pasirinkimų spektrą, tam, kad kai bus pasirengęs rinktis profesiją, gyvenimo kelią – turėtų galimybę pasirinkti bet ką. Jei Jūsų vaiko kelias tapti kompozitoriumi – ar jis juo taps, jei klausysis tik šlamštino popso ir nepažins klasikos? Jei Jūsų vaiko kelias tapti diplomatu – ar jis juo taps nemokėdamas nei vienos užsienio kalbos ar mokėdamas ją (jas) padrikai? Ar vaikelis taps dailininku, jei nepalies dažų? Inžinieriumi, jei nepalies konstruktoriaus? Koks galimas Jūsų vaiko kelias? Dar nesimato, tiesa? Tad pasirūpinkime visais pasirinkimais.
Neatimkime iš vaikų vaikystės. Tikros meilės, galimybės mokytis, tikros laisvės rinktis. Ir nemažiau svarbu – nepainiokite šių laisvių ir galimybių su augimu be priežiūros, šalia visiškai “nedalyvaujančių” tėvų. Nes neravimas darželis užeina piktžolėmis ir auga sau niūrus nuo nepriežiūros. 🙂
Comments