top of page

„NEBIJOK” ir kuo jį pakeisti (+ keli žodžiai apie vaikų papirkinėjimą)

Anądien lankėmės laipiojimo parke. Dovydas su bičiuliu ėmėsi savo lygio trasų (šalia jo jau nebereikia budėti ir raginti), o štai man teko garbė padirbėti Lūnos asistente. Kas esate buvę Vilniaus Uno parke, žinote tokį mažiausiems skirtą tunelį (nuotraukoje). Tuo tuneliu pirmą kartą nešiau Lūną ant rankų. O tuomet jau įsitaisiau ilsėtis ant suoliuko, nes ji įsidrąsino.

Taigi, prisiminiau, ką sakyti, jei norisi pasakyti kenkėjišką „NEBIJOK”. Galbūt ir Jums pravers kelios mintys apie tai.

Trumpai tariant, sakydami vaikui „NEBIJOK” neigiame jo teisę į kokią tik nori savijautą ir raginame elgtis priešingai, nei liepia jo pojūčiai.

Be to, žodis „bijau”, mano manymu, yra labai stiprus ir retai kada vaiko būsena atitinka jo stiprumą. Baimė – neramumo jausmas gresiant pavojui, nelaimei ir pan. (LKŽ). Vaikai dažniau patiria naujus dalykus, tad žodis „baimė” nėra tinkamiausias požiūriui į nežinomybę atspindėti.

Tai ką gi sakyti, jei norisi pasakyti „nebijok”? Štai, ką darau aš.

Pirma, ir svarbiausia, priimti vaiko nedrąsumą, nenorą, o gal ir baimę. Leisti jam jaustis, kaip jis jaučiasi. Anksčiau dažnai panašiose situacijose jausdavau nepasitenkinimą. Kodėl mano vaikas toks perdėtai atsargus? Ar nagalėtų irgi būti lyderis kaip kad aš esu? Bet šias reakcijas jau kurį laiką kaip man pavyko dekonstruoti. Jei šalia vaiko savijautos jaučiamės nekaip, tai – mūsų pačių emocija. 

Priimti vaiką galima nebyliai, tik širdimi, bet jei labai norisi kaip nors jo būseną įvardinti, praverstų naudoti kuo platesnį emocijų žodyną. Vaikų patiriamų emocijų spektras tikrai labai platus. Žodynas turėtų padėti jį išreikšti. Lūnos mėgstamiausi tokiose situacijose yra „nedrąsu”, „dar neprisipratinau”, „neramu”. O po kurio laiko ji pati pareiškia: „Jau prisipratinau, einu”, „Jau galite važiuoti” (jei lieka pas močiutę).

Tai, ką daugelis supranta kaip nedrąsumą, aš vadinu protingo vaiko požymiu. Vaikai stebi, įvertina aplinkybes ir tik tuomet neria į situaciją.

Antra, palaikykite papasakodami, kad ir jums kadaise būdavo neramu, kai <…>. Taip pat, matydami panašias situacijas kitose šeimose – nepraleiskite progos stabtelėti ir tyliai parodyti vaikui, kad ir kitiems būna nedrąsu.

Trečia, pakurstykite vidinę motyvaciją be spaudimo pakalbėdami apie tai, kaip bus gera ką nors patirti (tai bent bus smagu čiuožti), kaip bus gera pasiryžus pajusti laimėjimą (kai jau nukeliausime šį tolimą kelią, tai bent bus malonu suvalgyti ledų), kaip jums patiems kažkada buvo gera, ką nors panašaus padarius. Momentinio efekto nebus, bet galvelėje pamažu kaupsis teisingi požiūriai.

Ir ketvirta, kurkite tinkamas sąlygas ryžtis, padrąsinkite provokacijomis, žaidimais arba net papirkinėjimu.

Provokacijos – „nagi, ateik, o aš jau čia” ir panašiai.

Žaidimai – „atidarykime duris – čikuraku, čikuraku, jau galiam eiti” (įsivaizduojamas) / „Čia tai bent koks pasakų namelis, įdomu, kas gi ten gyvena”. Vakar bičiulė pasakojo aikštelėje stebėjusi tėtį, kuris visą valandą vaikui kūrė nematomas karalystes tam, kad šis sportuotų.

Papirkinėjimas – tai grynutėlė išorinės motyvacijos skatinimo priemonė. Ją labai plačiai naudojau su Dovydu, mat dar nebuvau labai patyrusi mama. Jei padarysi tai – gausi tai. Geriausia, jei pasekmė būtų susijusi su situacija. Pvz. ką tik panaudojau: „jei paplaukiosi su manimi šiame šaltame baseine – ryt galėsime vykti į šiltą Birštone”. Neseniai iš Dovydo už 5 eurus pirkome šuolį nuo tiltelio į ledinę jūrą. Po pirmo mokamo jis padarė daugybę nemokamų, nes suprato, kad smagu ir nebaisu.

Tik su papirkinėjimu elkitės ypač atsargiai – jei vaikai visur ima norėti ko nors už kažką – laikas skubiai liautis. Lūną šiandien sako: „O jei suvalgysiu šią sriubą, kas tuomet bus?” Atsakau: „Būsi soti ir laiminga”. Beje čia pat priskirčiau ir lipdukų ar taškų kaupimo sistemą (tokios nei sykio nesam naudoję, nes veikia labai jau trumpai ir epizodiškai dėl to, kad vaikas nesuvokia laiko ir nemoka atidėti).

P.S. Stebėdamas vaikas visu kūnu patiria tą patį, ką jo stebimas dalykas. Yra dalis mažylių, kurie būdami grupėje ar viešumoje tik taip ir mokosi. Bet pasitraukę iš situacijos atkartoja lyg vaizdo įrašą.

PP.S. „Dar šaukštelį už mamytę” / „Suvalgyk kotletuką ir gausi saldainiuką” – atskira tema, tik pasakysiu, kad liepdami vaikui valgyti tiek, ką mes manome esat teisinga arba tai, kas sveika mūsų manymu, žengiame į galimo nutukimo pasaulį, į kitas ligas, stabdome jo pasitikėjimą savimi. Taigi, su maistu nei provokacijos, nei žaidimai, nei papirkinėjimas neturėtų būti naudojami. Ir filmukai valgymo metu taip pat!

PPP.S.

– Mama, ar bijai, kai aš štai taip čiuožiu?!

– Ne, dukryte.

– Na prašau, bijok!

– Gerai, bijosiu.

2 views0 comments

ความคิดเห็น


bottom of page