Uolėti jūrų krantai, kurie padeda augti

Skiriu Jonės Inetai

Vaiko atėjimas į moterį atneša daugybę gerų dalykų. Ne. Vei

kiau – grąžina prarastus. Nuojauta, tobulai nuskaitoma neverbalika, kitų žmonių pajautimas, susikalbėjimas su vaiku mintimis. Argi ne raganystės? Visa tai priemonės reikalingos pasirūpinti savo mažyčiu palikuoniu – visa tai juk įgimta ir atsinešta, bet pamažu nusitrina šiandieninės visuomenės anti-tradicijose. Gamta taip jau sutvarkė. Apvalo mamą prieš gimstant jos vaikui. Net faktinė atmintis suprastėja, kad tik geriau “jaustum”.

Ir ta didžiulė mažo mažulėlio priklausomybė nuo stiprių mūsų rankų apsvaigina. Man rodos būtent tas tobulas, be galo svaiginantis ryšys su gamta, kurį į mus atneša mažas mažulėlis, užkuria deginančios, gniuždančios visagalystės laužo liepsną.

Ant šio laužo sykiais sudega vaiko savitumas, jo galimybė mokytis pačiam priiminėti sprendimus, kurti. Juk jis kaip kempinė sugeria savo tėvų, mamos nuotaikas, norus, siekius, nusivylimus, ir džiugesius. Net temperamentą. Ir jei šieji nepasisaugo, užsimiršta, neturi išsilavinimo ir/ar savimonės – padėjimas augti virsta auginimu. Nes tiems visagaliams geriau žinoti, kaip statyti kaladėles ar kiek košės suvalgyti. Juk jie, ir tik jie žino, ar saugu lipti ant kėdės.

Šiandien noriu pakelti puodelį raudonėlių arbatos už visus tėvus, kurie lyg uolėti jūrų krantai atlaiko ir giliai giliai paslepia vidinį polinkį savintis ir padeda augti laisviems žmonėms. Kiek tik tai yra įmanoma. Meldžiu visų, kam meldžiamasi, kad ir man pavyktų atlaikyti bangas.