top of page

Vaikai ir ekranai: kaip suvaldyti skaitmeninę auklę

Ką gi, imuosiu ištęsėti pažadą, kurį daviau rudenį, prašydama užpildyti apklausą apie medijinius įpročius. Šią temą pastarąjį pusmetį studijavau daugiausiai, o studijuodama be galo jautriai pradėjau reaguoti į situacijas, kuriose matau mažus vaikučius įsikibusius telefonus, planšetes, kompiuterius. Ypač tada, kai je net nepakelia akių pasisveikinti.

Rašau tai todėl, kad tikiu, kiekvienas iš tėvų nori savo vaikui paties geriausio. Medijų vartojimas yra lyg valgymas – subalansuotas veda į sveikatą, o netinkamas – į nutukimą ar anoreksiją. Tai kaip vartoti tinkamai?

Taigi, dvi stovyklos:

  1. Medijos yra šių dienų neišvengiamybė, gėris ir panacėja.

  2. Medijos yra blogio įsikūnijimas.

Nepriklausau nei vienai iš šių dviejų kraštutinių stovyklų, tačiau jos abi turi svarių argumentų.


Ar matote kaip palinkęs jo kaklas? JAV yra gydymo įstaigos, besirūpnančios tik tokiu stuburo iškrypimu. 🙂 XXI amžiaus specializacija.


Medijos yra šių dienų neišvengiamybė, gėris ir panacėja. Šios pozicijos aršiausi gynėjai – technologijų gamintojai, sėkmingai parduodantys technologijas mokykloms, o dabar, pasirodo, net ir ženginatys politinius žingsnius atsidurti kaip privalomi darželiuose. Tačiau, dėmesio – technologijos yra gerai, jei naudojame tinkama apimtimi ir amžiui tinkamą turinį. Amžiaus tarpsniai ir rekomendacijos:

  1. Iki 1,5 metų – būsiu nepopuliari, bet – siūlau visai nenaudoti ekranų; planšetė nėra auklė, brangieji. Ekranų turinio tokio amžiaus vaikai nesieja su tikru gyvenimu. Ekranas nėra pilnai sensorinis, tad jo naudojimas nevysto jūsų kūdikio.

  2. Nuo 1,5 metų iki 3 m. smegenys jau labiau pažengusios ir jei norisi (bet nebūtinai) galima naudoti medijas prasmingoms interakcijoms, tačiau ne daugiau 10-15 min. per dieną, tačiau kuo lėtesnį vaizdą, jokio smurto ir jokio žiūrėjimo bent 2 val. prieš miegą.

  3. Nuo 3 m. amžiaus jau galime medijas naudoti plačiau, tačiau naudoti mokymuisi, o ne vaiko priežiūrai. Darbo dienomis (kai vykstate į darželį) likčiau prie 10-15 min. per dieną arba visai be, o laisvadieniais – ne daugiau valandos per dieną. Ir toliau naudojant griežtą atranką turiniui.

Yra vaikų, kaip ir suaugusiųjų, kurie yra jautresni priklausomybėms, tad jų limitai gali būti dar mažesni. Reikia sekti vaiko reakcijas individualiai.

Visoms amžiaus atkarpoms galioja taisyklė, kad visuomet tikras patyrimas yra daaaaug naudingiau, ir medija naudotina tik tuomet, jei nėra būdo pažinti gyvai.

“MEDIJOS YRA BLOGIO ĮSIKŪNIJIMAS” stovyklos atstovai turi daug daugiau argumentų. Medijos yra gerai, jei jų nepadauginame, tačiau dažniausiai – padauginame. Mokslininkai vis dažniau medijas vadina skaitmeniniu narkotiku (“digital drug”), atkreipia dėmesį, kad evoliuciškai smegenys neprisitikiusios prie per stiprios stimuliacijos, ir ypač vaiko smegenys. Tyrėjai skambina pavojaus varpais, fiksuoja ženklų kalbinį regresą, žvilgsnio kiekio regresą, sensorinę vagystę, o šių varpų skambesio fone seniausiai veikia institutai, gydantys iškrypusius stuburus, judėjimai prieš skaitmenines patyčias (daugybė savižudybių, mat skaitmeninės patyčios yra daug paveikesnės nei klasikinės), o taip pat psichiatrai besiverčiantys iš būtent medijinių priklausomybių gydymo.

Savaitgalį Vilniuje klausiausi danės Gitte Drewes, ilgametės auklėtojos ir konsultantės paskaitos apie medijas ir vaikus. Gitte liudija kraupias pasekmes – vaikai atkeliauja į darželį nemokėdami palaikyti akių kontakto, neklausydami nurodymų, menkai kalbėdami, nesuvokdami, ką daryti, kai kažkas nepasiseka, o gyvenimas nerodo mygtuko “PLAY AGAIN”. Danijoje jau aktualus terminas “digital babysitting”, kai medijos kišamos į rankas, kaskart kai norisi atsikratyti vaiko. Gitte pasidalino vertinga mintimi, apie tai, kad mes (Lietuva), einame kiek atsilikdami nuo JAV, nuo Danijos, tačiau galime juos aplenkti pasekmių suvokimu anksčiau nei jos nutiks. Ir išvengti klaidų, kurias padarė “pažangesni”.

Taigi – kada įvertinti, kad jau per daug? Kaip neperdozuoti?

Girdžiu: “Bet jiems patinka!”. Ekranų poveikis todėl ir vadinamas “skatmeniniu narkotiku”, nes smegenys reaguoja panašiai kaip į svaigalus, o svaigalai mažai kam nepatinka. Vaikas nori dar ir dar ir dar vienos dopamino dozės, o ilgainiui nebemoka jos gauti iš tikro gyvenimo, taip pat dažniausiai menkai teskiria realybę nuo ekrano turinio.

Jei pastebite, kad Jūsų vaikas yra irzlus, neklusnus, melancholiškas, blogai miega, nenoriai bendrauja, reikalauja vėl ir vėl grįžti prie ekrano, sunkiai susitaiko su smulkiomis butinėmis situacijomis (pvz. išpiltas puodelis), sterikuoja, blogai koncentruoja dėmesį – tai ženklai, kad medijų gali būti per daug. “Na ką tu. Visi vaikai šiais laikais tokie.” – numosite ranka Jūs. Taip, nemažai, nes nemaža dalis jų išties vartoja per daug. Kaskart kai man kas nors skundžiasi apie panašius elgesio sutrikimus, pirmas užduodamas klausimas – kiek medijų vartoja vaikas? Atsakymai tikrai pribloškiantys.


Ką daryti? Psichoterapeutė Viktorija Dunckley siūlo visišką abstinenciją keturias savaites. Jos tyrinėjimai rodo, kad per tokį laiką mano išvardinti simptomai beveik visai dingsta. Pamėginkite.

Man labai patinka technologijos, Peppa Pig, Šunyčių patruliai ir galimybė šiuos filmukus žiūrėti keliomis kalbomis. Tačiau aš atsisakau duot savo vaikui dozes, kurios lėtina jo vystymasi ir mažina jo potencialą. Kai tik pažiūrime daugiau – jis kaip mat meta domėtis kitais dalykais ir zyzia, kad “neturi ką veikti”. Su siaubu prisimenu laikus, kai grįžusi iš darbo ir perėmusi vaiką iš auklės būdavau tiek nuvargusi, kad leisdavau vaikui peržiūrėti kokias tris Mašenkos serijas iš eilės. Kaip taip galėjau? Nejau nebūtų pakakę vienos?

Aš žinau, kad bet kuris off-line augantis vaikas yra daaaug kartų pranašesnis už tą, kuris bent valandą per dieną praleidžia prie ekrano. Mokslininkai kalba ne tik apie tai, kad medijos vysto tik labai siaurą spektriuką kompetencijų (skaitmeninės kiaulytės auginimas niekada neprilygs tikros draugijai), už tai mainais paprašydamos daugybę neigiamų pasekmių, bet kad jų vartojimas net lėtina smegenų veikimą (ne tik menkas progresas, bet ir regresas).

Oj, tai turėjo būti trumpas įrašas, o aš tik pradėjau…

Kam trūksta argumentų, daugiau apie tai:

  1. ką atranda mokslininkai ir ko ant medijų pakuočių vis dar nerašo gamintojai ir programų vystytojai;

  2. kas yra medijinės daržovės, o kas – medijiniai saldumynai (t.y. kaip atrinkti medijų turinį ikimokyklnio amžiaus vaikui);

  3. kaip organizuoti medijų vartojimą – kokio ilgio sesijomis ir ką būtina paveikti po jų;

  4. kaip užimti vaiką, kai neduodame jam medijų,

galime pasikalbėti mano naujame seminare:

Dviejų vaikučių mamos Vaidos pasidalinimas:

“Renata Lazdin įkvėpta tavo šito posto nusprendžiau padaryt eksperimentą ir 4ias savaites pagyvent visiškai be ekranų. Esam ilgoje kelionėje 24/7 kartu, tad ipadas iki šiol buvo vienintelė pertrauka mums, tėvams. Ir nors neleisdavom per daug, bet kažkiek kasdien žiūrėdavo (namie būdavo leidžiama tik savaitgaliais). Ir pastebėjau pokytį vaikų elgsenoj, ypač Jono (4,5) – daug pykčio protrūkių, emocijų šokinėjimo. Ir štai dar tik ketvirta diena galvų švarinimosi nuo ekranų, o jau įvyko stebuklas! Jonas kitas vaikas!! Ramesnis, švelnesnis, sukalbamas ir draugiškas. Vos per kelias dienas abu vaikai visiškai persiprogramavo ir atrado tiek naujų žaidimų! Ir kas keisčiausia, jie net nepasigedo tų iPadų – paprašė gal kartą ar du, bet šiaip ramu. Tai reiškia mes patys juos pakišdavo kad duotų mums laisvą minutę?? Yikes

😱 o dabar kai reikia tos laisvos minutės, sakom eikit žaist! Ir jie eina, be problemų! Ir atsirado visokių naujų temų jiems, va ir dabar kai rašau, jie sėdi vonioj ir žaidžia jūrų pasaulį. Esu visiškas susigėdus, kad buvom juos įmetę į elektroniką, bet niekada nevėlu pasitaisyti!”

Trijų vaikučių mamos Editos atviras pasidalinimas:

Labai pritariu visom jūsų išsakytom mintim. Bet aš norėčiau pasidalinti ir savo patirtimi. Mane visada glumina kuomet automatiškai vaiko mokymosi, susikoncentravimo stokos, kalbos vystymosi problemos suvedamos į medijas. Mano sūnui, kuriam šiais metais bus 9m. iki 8m. ekranai buvo tik savaitgaliais. Bet jis turi ir visada turėjo emocijų ir impulso valdymo, kalbos raidos, mokymosi sunkumų. Sunkumai buvo dar iki medijų. Man taip skaudu kai aš žinau kas dažniausiai yra sakoma apie tokius vaikus – “tai greičiausiai tas vaikas ištisai prie kompiuterio” (tokius komentarus tenka išgirsti per tėvų susirinkimus). Kitas dalykas kas dažnai yra sakoma, kad vaikas turi šių sunkumų, nes yra auklėjimo problemos šeimoje. Dėl visų tokių pasakymų ilgus metus nešiojaus didžiulę kaltę, nes visur tik ir girdėdavau, kad aš (mes) kažką ne taip darom (nepaisant begalinių mūsų pastangų auginti vaiką kiek mokam, kiek išeina pagal sąmoningos tėvystės rekomendacijas). Ir tik šiais metais, apsilankius pas vaikų psichiatrą, aš pirmą kartą išgirdau, kad tokie vaikai gimsta su mini smegenų disfunkcijom (šiais laikais jos vadinamos ADHD, sensory processing disorders ir t.t.), kurios ir sukelia mano minėtas problemas. Ir taip, auklėjimas ir saikingas bei sąmoningas medijų vartojimas yra begalo svarbu auginant visus vaikus, bet ką aš noriu pasakyti, kad yra nemažai atvejų, kuomet ne dėl auklėjimo ir ne dėl medijų tos problemos atsiranda. Ieškodama atsakymų į savo skausmingą patirtį visokiose auklėjimo knygose, seminaruose, tėvystės kursuose niekas apie tai niekada neužsiminė. Ir visada likdavau su jausmu, kad esu nevykėlė mama, kuriai niekaip nesiseka “išauklėti” vaiko (o su kitais dviem vaikais priešinga patirtis – nereikia visai kažkokių didelių pastangų). Apie saikingą medijų vartojimą begalo svarbu kalbėti. Taip norėtųsi aplinkoje daugiau tėvų radikaliau ribojančių medijų prieigą savo vaikams. Ačiū, kad jūs tai ir darote!
0 views0 comments

Comments


bottom of page