Pradėsiu sekmadieninio ilgio įžanga. Šią savaitę į 7 intelektų sesiją pasikvietėme nuostabiąją fotomeistrę Ingą Juodytę. Stebiu aš jos padarytus Mažųjų valdų rezidentų portretus (kurių viešai, nepykit, niekada nepamatysite – juos tik dovanojam herojams asmeniniam naudojimui) ir matau tąjį nepaprastąjį gamtos stebuklą – deimanto stiprumo tėvų ir vaikų ryšį ir prisirišimą. Jei nesivaldyčiau – slankiočiau ištisai apsiašarojusi iš laimės.
Žmogus ir jo protas toks stebuklingas ir toks nepaprastas, kad žmogaus jaunikliui reikia net keliolikos metų suaugusiųjų rūpesčio – kokybiško ir kupino meilės sūpavimo, glostymo ir mokymo. Net kapitalistinis individualizmas nesugeba nugalėti šio prigimtinio instinkto rūpintis ir puoselėti. Įsižiūrėkite į veidus tėvų, kurie kalbina savo naujagimius. Patys save sunkiai įžiūrime, nes tuo metu labiau esame susirūpinę kaip laikyti vaiką, kad nenukristų, bet jei netyčia esate nusifilmavę kokių buitinių akimirkų su savo kūdikiais ir galite pažvelgti į savo santykį “iš šalies” – neišvengiamai pamatysite tą stipriausią pasaulyje jėgą.
Ir, grįžtant prie Mažųjų valdų tematikos – būnant tokiame stipriame ryšyje – vaikai instinktyviai mokosi iš tėvų visko, absoliučiai visko iš eilės. Ir pagalvojau, kad jau galvoju, pirmaisiais metais jie išmoksta be kita ko ir vienos iš svarbiausių asociacijų – kaip yra vertinamas darbas. Tikroji laimė yra meilėje ir kasdienybėje – taip jau Jos Didenybė Gamtos Logika sukirpo, o Maslow piramidėje išdidžiai išskleidė, ir jokia vartojimo kultūra to nenugalės. Bet. Bet darbas užima kokį bene trečdalį mūsų laiko. Argi jis neturi teikti malonumo ir pasitenkinimo?
O dabar prisiminkime – juk iš visų pasiteisinimų, kuriuos dėstome savo vaikams palikdami juos vienus žaisti arba, su auklėmis ar darželiuose yra “Mamytė/tėvelis turi dirbti/eiti į darbą”. Menų spaustuvės spektaklis pasekmes puikiai vizualizavo. Ir, kad lyg ir atjaustum vaiką pakankamai – tai sakoma gana liūdnai. Ir? Ir, rezultate, vaikas auga ir augina savyje nepasitenkinimą ir nemeilę tam kažkokiam mistiniam reikalui, kur dingsta jo tėvai. Pagalvokime apie tai. Vaikai išmoksta iš mūsų net temperamento. O ką jau kalbėti apie gyvenimo reikalų vertinimą. Taip taip – kelias į pasitenkinimą darbu, o tuo pačiu – pasitenkinimą gyvenimu, prasideda dar kūdikystėje, kur mama nelaiminga dėl darbe užsibūnančio tėčio, o vėliau nelaimingas vaikas dėl į darbą išeinančios mamos. Arba ne – arba ten, kur tėvai demonstruoja gerbiantys ir besidžiaugiantys “darbu”.
Ir pabaigai vaizdai, kurie taip puikiai iliustruoja Jos Didenybės Gamtos Logikos suprogramuotą begalinę meilę mūsų, žmonių, jaunikliams.
Comments