Visi išmanieji įrenginiai pas mus atkeliauja su instrukcija. Išskyrus vieną. Mums gimsta vaikas ir gimsta jis be jokių naudojimo instrukcijų. Jau dešimtmetį tyrinėju mažo vaiko fenomeną ir pastaraisiais metais leidau sau pradėti juos vadinti mistinėmis būtybėmis.
Vaiko pavidalas labai primena žmogaus, bet jis (kaip netikėta!) su suaugusio žmogaus mąstymo logika ir motyvacija turi labai mažai ką bendro. Bendrumo suaugę ir vaikai turi bene tiek, kiek drakonai ir elfai. Kartais atrodo, kad pasakei dailų burtažodį, nuo kurio vaikas turėtų atskriejęs murkti ir glaustytis, o jis išgirdo mirtiną „dracarys“ ir ėmė spjaudytis ugnimi.
Mano namuose auga du drakonai – 11-metis Dovydas, kuris baigia pavirsti žmogumi ir 4,5 metų Lūna, kurią priskirčiau ypač retai drakonų rūšiai. Štai šįryt sudegino visą kaimą nes pusryčių teko palaukti ilgiau nei nuėjau iki virtuvės.
Šiandien labai praktiškai ištyrinėsime vieną didelį funkcinį suaugusiojo ir vaiko skirtumą. Skirtumą, kuris daugeliui labai praktiškų gyvenimo situacijų turi milžinišką įtaką.
Suaugęs žmogus gyvena dabartyje, prisimena praeitį ir planuoja ateitį. Vaikui egzistuoja tik viena – dabarties dimensija. Vaikui nereikia į mindfulness kursus, jis natūraliai yra tik čia ir dabar. Jei esate kada nors stebėję rytinį rūką virš ežero ar upės, matėte, kad saulei šylant rūkas pamažu traukiasi. Taip ir vaikas bėgant metams pamažu ima gaudytis kas yra VAKAR (prieš naktelę), kas yra pusvalandis (tiek, kiek trunka pamokėlė), 10 minučių, kas tas RYTOJ (po vienos naktelės).
Dėmesio, vaikai gana anksti pradeda naudoti laiką liečiančius žodžius, bet tai nereiškia, kad jie suvokia jų turinį.
Keturmetis jau gali suprasti kada yra „po keturių naktelių“ ir savarankiškai sekti, kada vėl pasimatys su atostogų išvykusiais tėvais, bet ne kiekvienas. Yra pirmokų, kurie dar sunkiai orientuojasi savaitės dienose ir nemoka naudotis laikrodžiu. Laikas tėra abstrakcija.
Taigi vaikas neturi laikmačio. Kaip tai atrodo kasdienybėje?
Tai, ką pasakome vyksta čia ir dabar.
Vienas mūsų darželio auklėtinis visą mėnesį gyveno važiavimu į atostogas nuotaikomis, jam atrodė, kad kai jį pasiims po darželio, tai jau ir lėks į lėktuvą. O juk tėvai tepasakė: „Mažyli, po mėnesio vyksime atostogų!”. Tad saugodami savo nervus ir vaiko ramybę nesakykite vaikams apie įvykius per anksti. Pasidžiaugti galite su kitu suaugusiuoju. Kartais net pasakę „rytoj vykstame pas močiutę“ apgyvendinsite vaiką prie lauko durų.
Kai žaidimų kambaryje sakote: „Jau laikas vykti namo“, artėjant penktajam gimtadieniui vaikui gali būti svarbu pabaigti įgyvendinti kokį nors sumanymą, arba pasisupti dar 3 minutes.
Neprašykime vaiko pažadėti.
Vaikas ima dėžę su konstruktoriumi. Jūs perspėjate: „Tik nepamiršk po to susitvarkyti, gerai? Ar pažadi?“. „Pažadu“, – užtikrintai atsakys vaikas, bet baigęs žaisti jau seniai bus pamiršęs pažadą, nes būdamas dabartukas galvoje nemoka išlaikyti idėjos apie ateitį. Ypač nuobodžios idėjos. Taigi prašyti pažadėti ar vėliau priekaištauti, kad „mes juk susitarėme?!“, yra neproporcinga vaiko gebėjimams, jo amžiui. Juk keturkojo draugo neprašome pažadėti, kad neės skanėsto. Vaikas negali pažadėti, bet sistemingai laikosi tradicijų, yra nuoseklus pasikartojimuose, tad jei tvarkotės iškart – tikimybė gyventi tvarkingai auga.
Orientuokime vaiką į įvykius.
Vietoje mėgstamų „tuoj“, „už valandos“, „po 10 minučių“ orientuokite vaiką į įvykius. Ateisiu pas tave kai sudėsiu visus indus į indaplovę. Rengsimės kai papypsės žadintuvas.
Mistinė būtybė turi labai gerą atmintį, vaikas yra labai logiškas ir gerai įsimena įvykių sekas, suseka ir laikosi pasikartojimų. Todėl „apsimoka” laikytis nuoseklios dienos tekmės. Pavyzdžiui, jei po vakarienės visada iškart eisite valytis dantukų – diskusijų dėl to ilgainiui nekils. O jei rengdamiesi į lauką visada dainuosite, pavyzdžiui, „Išbėgs pelė iš miško“ – ilgainiui ją išgirdęs vaikas pats skubės prie lauko drabužių.
Vaikas geba susitelkti. Leiskime.
Taigi vaikas yra tobulas jogas, kuris moka susitelkti į jį sudominusią veiklą. Tuo metu, kai jis į kažką susitelkė išmintinga laikytis „nė cypt“ politikos. Neblaškyti siūlant užkandžių, neblaškyti telefono pypsėjimu ar vibracija, neblaškyti net pagyrimais. Nuolat blaškomi vaikai auga neurotiški, vis jautrėja ir kelia mums vis daugiau iššūkių.
Neprašykime reflektuoti.
Vaikai turi prisiminimų, tačiau negali jų vertinti, prisiminti paprašyti, ar reflektuoti apie dieną. Tad kai pasiimame vaiką po darželio – jis net nebūtinai prisimins, ką veikė, ką valgė. Tai normalu. Kai pasielgė netinkamai negalės paaiškinti, „kodėl taip padarė“. Juk jis gyvena čia ir dabar. Spaudimas reflektuoti kelia nereikalingą įtampą. Emocinį intelektą pastiprinsime garsiai, lyg sau patiems svarstydami, kas čia įvyko.
Vaikas negali palaukti.
Visus savo poreikius vaikas (o tiksliau – jo besivystančios smegenys) nori patenkinti čia ir dabar. Tad visada turėkite su savimi vandens ir užkandžių. Panašiai atkakliai vaikas siekia ir tam tikrų dalykų pažinimo. Sykiais vartelius nori varstyti visą valandą. Išmintingiau leisti jam valandai apsigyventi prie vartelių, o ne slopinti poreikio patenkinimą. Gyvenimas ir taip natūraliai turi daug situacijų, kuriose turėsime nutraukti vaiko veiklą.
Tikiuosi, kad dabar aiškiau, kodėl negalėjau pykti, kad Lūna „sudegino visą kaimą“ negavusi pusryčių DABAR. Poreikis valgyti yra vienas iš fiziologinių, o nei jų nei kitų aktyvių poreikių vaikas dėl savo smegenų (ne)išsivystymo specifikos vaikas negali atidėti.
Tad kitą kartą aptarsime situacijas, kuriose mistinės būtybės užsispiria ką nors daryti, nors prašome nustoti arba užsispiria ko nors nedaryti, nors maldaujame/reikalaujame to imtis.
Gero jums LAIKO kartu!