O, Ramune! Štai taip norisi sušukti perskaičius pirmąjį knygos “(Ne)tobulos mamos užrašai” skyrelį. Nors niekuomet nesimatėme ir nekalbėjome, jos eilutėse skaitau ir savo mintis, žingsnius. Atvirumas, nuoširdumas ir sąmoningas atsitraukimas įvertinti viską iš šalies.
Šiandien gana keistai jaučiuosi dėl vakarykščių įvykių ir dėl netrukus įvyksiančio egzamino. Taigi, nusipirkau rožinę Ramunės Murauskienės knygą ir atėjau gabalaičio šokoladinio torto prieš egzaminą universitete. Leidėja sakė, kad knygą šluote šluoja nuo lentynų ir jau po kelių puslapių supratau kodėl.
Atvirumas, nepozuotas neglamūrinis ir dėl to autentiškiausias kokybiškas atvirumas spindi eilutėse. O tarp eilučių – dvasingumas (nekonfesinis), kurį ir aš, rodos, pagavau vaikštinėdama Amonašvilių sodybos pievomis ir klausydama Paatos istorijų apie akmenėlius-meteoritus (Dovydas anuomet taip pat klausė atsisakęs dalyvauti vaikams skirtose veiklose). Tiksliau ne tiek atradau, kiek suvokiau turintį savo vidinį.
Tikiu, kad yra tėvų nuo Dievo, tačiau ar tai tradicija ar išimtis? Kai gimė mano sūnus praėjau pragaro kelius, kol tapau bent kiek padoresne mama. Buvau ir nekantri, ir balsą pakeldavau, tačiau titaniškų pastangų ir humanistinės pedagogikos dėka kasdien, kasdien (!) reflektuoju, pakylu virš savęs pačios ir galvoju ar šiandien buvau gera mama. O būti gera mama man yra sąmoningai galvoti apie tai, ką tavo pasirinkimai atneša į vaiko gyvenimą. Juk jis savo gyvenimą, savo likimą atneša į mūsų rankas. Naujosios kartos vaikai (šviesos, kristaliniai, indigo ir t.t. ir pan.) – jautresni, stiprios valios, kupini teisingumo jausmo, visai kitokios sąmonės būsenos. “Mama, tu šiandien liūdi” – sako man Dovydas ir vien tai, kad jis pamatė, prajautė ir įvardino suveikia kaip dešimtys savianalizės seansų.
Nurimau skaitydama knygą “Bėgančios su vilkais”. Pirmiausiai – ačiū mano tėvams, ačiū jiems už viską, ką dėl manęs padarė ir daro iki šiol, nes kiekvienas vadovaujasi savo maksima. Tačiau čia, Ramunės įkvėpta išpažinsiu, kad iki šiol neretai toje šeimoje jaučiuosi svetimkūnis. “Visuomet tu su savo filosofijom”, “na, Renata, tu kaip visada”.
Labai nesiplėtojant (gal kada nors, memuaruose), pasakysiu, kad kiekviena iš Jūsų, kiekviena ir kiekvienas turite teisę atrasti, suvokti kas gi yra tas vaikas, tas tyras stebuklas, kuris ateina į mus ir traukte traukia lauk iš antikultūrinio kapitalistinio vartojimo liūno (jei tik mes jo nenubloškiame atgal) į žmogiškumo, tikrumo, pasaulį. Hiperbolizuoju, taip, mėgstu. Nuo pat tų laikų kai ankstyvojoje paauglystėje pradėjau rašyti dienoraščius ir laiškus – pusseserei Aušrai ir savo mergaitiškoms, vėliau jaunuoliškoms meilėms, mėgstu hiperbolizuti, kaip tikra perfekcionistė. Ir kiekvienas vertinimas, nesiekiantis dešimtuko man yra prastas.
Besiruošdama sesijai skaitau daug akademinių rašinių, įžvalgų apie tai, kas vyksta šiandienos pasaulyje. Atsirado įtrūkis, įdomu kuo jis bus užpildytas. Kokia ta naujoji aš išeisiu lauk po sesijos.
Gal jau pakaks Virdžinijos Vulf sąmonės srauto. Nesu tikra ar pasakiau ką norėjau pasakyti. Bet juk tai būdinga postmodernybei. Būdinga ir madinga.
Apibendrinant – Ramunės Murauskienės, kurios dar niekada nesutikau, knyga (Ne)TOBULOS MAMOS UŽRAŠAI yra dėmesio vertas skaitinys kiekvienai, kuri nori eiti toliau nei yra dabar.
Ačiū. Keliauju išlaikysiu tą egzaminą.
Comments