Gyveno kartą Dovydas. Nuo pat gimimo jo išskirtinė savybė buvo atsiduoti bet kam, ką daro – visu tūkstančių procentų. Kiekvienas bėgimas jam – lyg olimpinis. Kiekvienas kuriamas modeliukas – lyg statinys Manheteno centre. Toks pats atsidavęs Dovydas yra ir vartojimui. Jis nori vartoti viską iš eilės ir besaikiais kiekiais – žaislus ir nesąmonžaislius, ledus, kruasanus ryte iš kepyklėlės pirmame mūsų namo aukšte. Vartoti ką nors.
Kaip pasisuks Dovydo likimas? Kaip mes, tėvai pasuksime, taip ir pasisuks.
Uždirbtas motociklas. Tikras. Kvepiantis benzinu.
Iki kokių 5 metų Dovydas visiškai negebėjo suvokti taupymo prasmės. Jam nesuvokiama atrodė gavus ar uždirbus pinigų imti ir juos atidėti, o ne tuoj pat suvartoti ką nors nusipirkus. Ties penktuoju gimtadieniu įvyko lūžis. Staiga vaikas ėmė taupyti savo tikram benzininiam keturračiui. Arba suvartodavo dalį, o dalį atidėdavo. Ir labai uoliai stengėsi uždirbti. Pusę sumos pažadėjome padengti mes. Taupymas (žinoma su pertrūkiais) tęsėsi apie metus. Tuomet keturratis norų debesy pavirto motociklu ir galiausiai buvo įsigytas.
Mokydamasi verslumo, finansų valdymo logikos, kurdama savo verslą ir stebėdama savo vaiko įgūdžius, išbandžiusi skirtingas vaiko vartojimo reguliavimo taktikas formuluoju kelias rekomendacijas apie tai, kaip ugdyti vaiko finansinį raštingumą.
Neduokite vaikams kišenpinigių. Aprūpinkite juos viskuo kuo reikia, nustatykite žaislų, knygų (perkame dažniau) pirkimo ir kitokio vartojimo dažnį, tačiau neduokite pinigų šiaip sau. Kišenpinigiai yra pinigai atsirandantys iš nieko. Tikrame gyvenime pinigai niekada neatsiranda iš niekur. Mano manymu tai klaiki pradžia vystant vaiko suvokimą apie finansus.
Sudarykite galimybes vaikui uždirbti. Tai gali būti pagalba gretimoje parduotuvėje (slapčia galite susitarti, kad patys sumokėsite vaikui, jei jam realiai nenori mokėti), kaimynui ar pagalba Jums atliekant Jūsų darbus, už kuriuos gaunate atlygį (pvz. Jei vedate seminarus, galite prašyti, kad vaikas keliautų kartu ir padalintų dalomąją medžiagą ar padėtų pasiūlyti vandens). Taromatai – dar viena puiki galimybė, tačiau jei vaikas pridavinėja jūsų namų tarą – būtinai turi pasidalinti uždarbiu su tėvais, nes gėrimus pirko jie. Tas pats ir jei priduodama tara kitų žmonių, arba jei vaikas parduoda savo apties žaislus. Tačiau:
Niekada nemokėkite už jūsų šeimos buities darbus ir kitas pareigas, už kurias niekada niekas nemoka tikram gyvenime. Čia tėvai, kuriuos konsultuoju dažnai sako: “O jei pasisiūlo daryti ką nors, kas iš esmės jam nepriklauso?” Vis tiek nemokėkite. Namų ūkio darbai kaip ir pagalba kaimynystėje gyvenančiai močiutei ar broliuko priežiūra neturi būti atlyginami pinigais.
Žaiskite banką. Jei vaikas susitaupęs pinigų – pakvieskite jį investuoti į jūsų banko investicinius projektus ir po kurio laiko grąžinkite kiek didesnę sumą. Bet ne visada didesnę.
Pirkdami, rinkdamiesi pirkinius kalbėkite apie to pirkinio naudą ir prasmę. Ilgalaikis tikslas padėti vaikui atskirti, kas yra pasyvas (daiktas, kuris tik atima finansus), o kas yra aktyvas (daiktas, kuris kuria finansus). Tiesiog smagumą atnešantis daiktas – taip pat kartais yra aktyvas. Ir jei vaikas ko nors prašo – stiprinkite jo derybinius ir loginius gebėjimus, prašykite argumentuoti, kodėl būtent to daikto reikia, kokią naudą jis atneš.
Nereguliuokite vaiko pinigų. Galite patarti, tačiau jis turi jausti malonumą pats spręsti dėl uždribtų ar kitaip gautų pinigų. Tai ir yra tikrasis malonumas – ne tartis su tėvais kur išleisti, bet išties nutarti pačiam. Ką darai su uždirbtais, ar močiučių dovanotais pinigais.
Nevenkite susidūrimų su realybe. Jei mažajam pritrūko euro iki norimo žaislo pirkimo – nepridėkite (nebent tai buvo nutarta iš anksto), kartais, kai vaikas nori ko nors, kas nėra būtina, padėkite jam pajusti realybę ir pasakykite: “Užsidirbk ir nusipirk. Mes labai tave palaikome.”. Nes ąžuolai šiltnamiuos neauga.
Ir tuo pačiu: pasilikite teisę teikti dovanas. Jei matote, kad mažajam išties baisiai reikia kokio nors žaislo ar deserto ne pagal planą – visuomet galite priimti sprendimą (jums priimti, o ne vaikui išsireikalauti) padovanoti. Kiek esu stebėjusi Dovydo reakcijas – bent jam grįžus namo rasti netikėtą dovaną būdavo daug smagiau, nei išprašyti kažką nupirkti. “Mama, tu man padovanojai!”.
Rodos jau ne sykį esu pasisakiusi, kad mažiems vaikams parduotuvėje labai sunku susilaikyti nereikalavus. Todėl:
Neveskite mažų vaikų į parduotuvę.
Nustatykite dažnį, kuriuo kažką perkate (pvz. kas trečią ėjimą į maisto parduotuvę).
Atidėkite norą pirkti (gerai, nupirksime, tačiau po mėnesio/gimtadieniui/vaikų teisių gynimo dienos proga).
Nepamirškite, kad galima “tiesiog pažiūrėti”. Neretai to pakanka.
Tiek šiandien, tikiuosi tai padės padidinti Jūsų mažojo finansinį raštingumą. O kas sugalvojote gerų čia nepaminėtų būdų padėti mažam vaikui uždirbti – būtinai pasidalinkite, papildysiu įrašą.
Comments